Tamsioji materija ir Didysis plyšimas. UFO Page. Lithuanian

Kas gi yra toji „tamsioji materija”? Gal ji iš dar neatrastų neutralinos el. dalelų? Astrofizikas Paolo Salucci iš SISSA sako, tai gali būti „kitas matavimas” ar net galaktinio mastelio transportavimo Sistema (žr. >>>>>).
Taip pat skaitykite Paslaptingas „tamsusis srautas“

Palikite Žemę ir nuvykite už kokių 6-10 mlrd. šviesmečių Eridano kryptimi – ir atsidursite milžiniškoje kosminės nežinomybės dykumoje. 2005 m. atrasta 1 mlrd. švm. pločio tuštuma nustebino mokslininkus. O 2009 m. buvo atrasta ir kita, 3,5 mlrd. švm. pločio tuštuma (papildomai skaitykite apie Vietinę tuštumą) . Jos nepaaiškinamos remiantis dabartinėmis teorijomis apie Visatos kilmę ir evoliuciją.

Aiškinama, kad mažesnės „ertmės“ susidarė dėl gravitacinės traukos, susidariusios po Didžiojo sprogimo. Tačiau didžiosioms susidaryti reiktų daugiau laiko, nei praėjo nuo jo. Jose nėra nieko – nei galaktikų, ir net temperatūrinis skanavimas rodo, kad jos „šaltos“, t.y., jose nėra ir „tamsiosios materijos“. Laura Mersini-Houghton sako, kad tai kitos (lygiagrečios) visatos įspaudas.

2010 EPA (Europos kosmoso tyrimų agentūra) „Herchel” infraraudonųjų spindulių teleskopu tyrė ryškų NGC 1999 dujų debesį. Manyta, kad jame esantis tamsų darinys yra dulkių debesis, sugeriantis (blokuojantis) šviesą. Tačiau pasirodė, kad tai skylė, kokios astronomai iki tol nėra matę. Tarsi kažkas būtų išpūtęs skylę debesyje...

Kompiuterinė simuliacijos modelis rodo, kad prabėgus 100 mln. m. po Didžiojo sprogimo, pirmosios žvaigždės nebūtų galėjusios susiformuoti be gravitacinės tamsiosios materijos traukos.

Buvo prieita išvados, kad visos regimos žvaigždės ir galaktikos sudaro 5% stebimos Visatos masės. Nematomą dalį sudaro 27% tamsiosios materijos ir 68% tamsiosios energijos. Manoma, kad tamsioji materija lemia švytinčių galaktikų lopinėlių išsidėstymą į šakotas sruogas, iš kurių dideliu masteliu susidaro Visata. Ir vis tik niekas negali pasakyti, kas yra toji tamsioji medžiaga – o dar paslaptingesnė tamsioji energija (ja vadinama nežinoma kosmoso plėtimąsi skatinanti jėga).

Pirmasis apie tamsiąją materiją užsiminė šveicaras Fritz Zwicky, kuris 4-me dešimtm. dirbdamas „Mount Wilson“ observatorijoje išmatavo, kokiu greičiu Berenikės garbanų spiečiaus (už 321 švm.) galaktikos sukasi apie spiečiaus centrą. Pagal jo paskaičiavimus, esant matomai spiečiaus masei, galaktikos jau seniausiai turėjo išsibėgioti. Taip nenutiko dėl „tamsiosios materijos, kurios gerokai daugiau už regimą“.

Tamsiąja medžiaga negali būti tiesiog įprastinė medžiaga, nes jos yra per mažai. Tad spėjama, kad ji gali būti sudaryta iš kažkokių egzotiškų dalelių – ir jomis galėtų būti kai kurios iš siūlomų supersimetrinės teorijos. Tačiau CERN greitintuvas jau neigia kai kurias supersimetrijos versijas.

Kad tamsioji materija silpnai veikia ne tik įprastinę materiją, bet ir pati save, aptikta už 3 mlrd. švm. Esančiame Kulkos spiečiuje, susidariusiu susiduriant dviem spiečiams. Naudojant rentgeno teleskopą „Chandra“ spiečiaus centre aptiko masyvių įkaitusių dujų gniužulų, susidariusių, kaip manoma, susidūrus įprastinės materijos debesims. Tačiau kiek toliau nuo susidūrimo centro aptiktas dar viena didelė masės sankaupa. Tad buvo spėta, kad sunkesni tamsiosios materijos srautai aplenkia susidūrimo centrą be poveikio.

Tad jei tamsioji materija taip nuo visko slepiasi, jos daleles aptikti yra sunku – net jei jos nuolat košia mūsų Žemę. Joms sugauti įtaisai nepaprastai sudėtingi. Vienas jų, kainavęs 2 mlrd. dolerių „Alfa“ magnetinis spektrometras, įrengtas TKS ir ieško tų mįslingų dalelių susidūrimų prie mūsų galaktikos centro įrodymų. Kiti įrengti giliai po žeme, kad būtų sumažintas didelių energijų kosminių dalelių poveikį. Vienus jų sudaro superšaltų kristalų rinkiniai arba skysto ksenono ar argono talpos, supamos daviklių ir kelių ekrano sluoksnių – nuo polietileno iki vario ir švino. Tik neseniai išgautas švinas yra šiek tiek radioaktyvus, tad Minesotos valst. Sudane bei Akviloje

„Tuščia erdvė nėra tuščia. Ji pilna įdomiausios ir keisčiausios fizikos“, - kadaise pareiškė Dž. Vileris. Ir iš tikro, erdvė yra persmelkta kvantinių laukų. Net el. dalelės tėra jų sužadinimo manifestacija. Kai laukų energija maža, erdvė atrodo tuščia, bet juos sužadinus, apsireiškia materija. Kuo tai ne eteris?

Italijoje ekranams naudojamas perlydytas švininis balastas iš nuskendusių senovės Romos laivų – tas švinas mažiau radioaktyvus.

Štai JAV Didysis požeminis ksenoninis gaudytuvas įrengtas Pietų Dakotos Lead‘o mieste visai greta pagrindinės gatvės. Tik jis yra 1478 m. gylyje. Pradėjęs veikti 2013 m. tamsiosos materijos dar neaptiko. Dabar jo jautrumas padidintas.

O terminą „tamsioji energija“ panaudojo Michael Turner‘is, kai 1998 m. dvi astronomų grupės paskelbė, kad tarytum Visatos plėtimasis spartėja. Iki tol astronomai tikėjosi, kad dėl galaktikų tarpusavio traukos plėtimasis turėtų lėtėti. O paaiškėjo atvirkščias dalykas – paskutiniuosius 5-6 mlrd. m. Visata plėtėsi.

Kaip yra iš tikro? Tam reikia tobulesnių įrankių. Padėti galėtų ir Apačių iškyšulyje (Naujoji Meksika) 2,5 m skersmens teleskopu atliekama nepaprastai tiksli (1%) barionų virpesių spektroskopinė apžvalga. O Čilės Anduose 4 m skersmens Blanko teleskopu tiriama 300 mln. Galaktikų. EPA 2020 m. planuoja paleisti „Euclid“ teleskopą, skirtą išmatuoti per 10 mlrd. kosmose veikusias jėgas. O Čilės šiaurėje (Netoli Blanko) statomas Didysis sinoptinės apžvalgos teleskopas, kurio skersmuo 8,4 m. Jame bus didžiausias sparčiai fotografuojantis skaitmeninis fotoaparatas. Juo siekiama iki 10 k. per mėnesį įamžinti pietinį dangaus skliautą.

Glumina ir neatitikimai tarp dabar vyraujančių teorijų. Pagal kvantinę teoriją paskaičiavus energiją tuščiame litre, gaunamas labai didelis skaičius. O energiją jame paskaičiuojant pagal tamsiosios energijos stebėjimus – labai mažas. Skirtumas – net 10¹²¹. O tai reiškia, kad kažkas tikrai negerai teorijoje...

Visatos laukia Didysis plyšimas?

Fizikų prupė pateikė naujų patvirtinimų, kad Visatos laukia „Didysis plyšimas“. Jie naujai pažiūrėjo į vadinamąjį kosmologinį tūrinį tamprumą. Skirtingai nuo poslinkinio tamprumo, atsakingo už energijos pasiskirstymą medžiagoje pasisenkant trinantis jos sluoksniams, tūrinis tamplumas kyla spaudžiamuose skysčiuose ir dujose. Tačiau jis mažai ištirtas netgi klasikinės hidrodinamikos ribose. Jei Visatą nagrinėsime kaip užpildytą skysčiu, judančiu artimais šviesai greičiais, galėtume spėti apie jos ateitį, tačiau gauname išvadas apie persikėlimus didesniais už šviesą greičiais, kas prieštarauja šiuolaikinei fizikai.

Esant vienalyčiam ir izotropiniam Visatos plėtimuisi (kas šiuo metu ir stebima), Visatos būsenos lygtis paprastai apibrėžiama kaip tamsiosios materijos slėgis į jos tankį, išreikštu specialioje matų sistemoje bemaiu parametru w, nusakančiu Visatos evoliuciją. Jo dydis nėra žinomas, tačiau jei w < 1, tampa teisinga „Didžiojo plyšimo“ hipotezė, agal kurią Visata liausis egzistavusi dėl greitėjančio plėtimosi, sukeliančio visos materijos sutrūkinėjimą iki šiuo metu pritaikomų el. dallių fizikos dėsnių mastelių.

Mokslininkams pavyko apeiti virš-šviesinio materijos judėjimo problemą aprašant Visatą kaip užpildytą erdvės spaudžiamu skysčiu, patobulinant 20 a. 6-e dešimtm. prancūzų matematiko Andrė Lichnerovičiaus pasiūlytą metodą. Jie mano, kad tūrinis tamprumas, į kurį dabar neatsižvelgdavo, gali būti esminiu veiksniu; juo būtų paaiškinami ir kai kurie tamsiosios materijos reiškiniai.

Paolo Salucci (g. 1958 m.) – italų astrofizikas iš SISSA di Trieste. Jo tyrimų sritys yra kosmologija, užgalaktinė astrofizika ir gravitacijos fizika. Yra vienas lyderių tiriant tamsiąją materiją, išgarsėjęs 2010 m. „Susipažinimo su tamsiąja materija savaite“.

Fricas Cvikis (Fritz Zwicky, 1898-1974) – šveicarų kilmės JAV astronomas, prisidėjęs prie teorinės ir stebėtojiškos astronomijos plėtros. Tyrė sąveikaujančias galaktines, neutronines žvaigždes (kartu su V. Baade pasiūlęs, kad jos yra supernovų išdava). 1937 m. panaudojo gravitacinę linzę tolimų kosmoso objektų stebėjimui. Taip pat pasiūlė supernovas naudoti kaip „standartines žvakes“ atstumams kosmose matuoti (apie tai žr. >>>>>)
Žymiausias jo pasiekimas – nematomos materijos (dunkle Materie) aptikimas 4-me dešimtm.
Pagarsėjo (ir pats tuo didžiavosi) ir pirmųjų dirbtinių meteorų sukūrimu (1957). Pasisakė už teraformavimą (planetų pertvarkymą ir perstumdymą), o taip pat aptarinėjo, kad Visa Saulės sistema tarsi milžiniškas erdvėlaikis galėtų persikelti į kitą vietą Visatoje.
Buvo ateistu. Jo garbei pavadintas krateris Mėnulyje bei asteroidas 1803.

Maiklas Turneris (Michael Turner, g. 1949 m.) – amerikiečių kosmologas, „nukalęs“ terminą „tamsioji materija“ (1998). Populiaraus vadovėlio „Ankstyvoji Visata“ bendraautoris. Jis padėjo derinti el. dalelių fiziką su kosmologija aiškinantis Visatos evoliuciją. Prisidėjo aiškinant infliacijos teoriją, el. dalelių susidarymą po Didžiojo sprogimo, tamsiosios energijos prigimtį.

Eridanas (Eridanus, Eri) – 6-as pagal dydį pietinio pusrutulio žvaigždynas. Lietuvoje žiemos mėnesiais galima stebėti šiaurinę žvaigždyno dalį. Nicolas Louis de Lacaille 1763 m. dalį Eridano žvaigždyno išskyrė į atskirą Krosnies žvaigždyną.
Eridanas – mitinė upė, kurioje nuskendo Fajetonas. Senuosiuose žvaigždėlapiuose Eridanas pavaizduotas ištekantis iš ąsočio, kurį laiko Vandenis.

Oranžinė K2 tipo Eridano e yra 5-oji pagal ryškumą žvaigždė pietų pusrutulyje, esanti pakankamai arti (apie 10,8 švm.). Eridano Epsilon ateivis

Spėjama, kad ji turi gyvybei palankią zoną; trikdo tik jos amžius (žvaigždei tik 200 mln. m.) ir stiprokas ultravioletinis spinduliavimas. Vis tik ji labai patraukli mokslinei fantastikai - ir dėl panašumo į Saulę, ir „techniškai“ skambančio pavadinimo...
Paminėtina: prancūzo Pierre Barbet (C.P.M. Avice pseudonimas) trilogija „Eridanas“ (1970–84), V.Vinge apsakymas „Užkariavimas“ (1968). „Žvaigždžių kelyje“ (kurtame nuo 1966 m.) Eridano e laikoma Vulkano planetos namais. „Babilone 5“ seriale (1994–99) ten įrengta kosminė stotis. Ji sutinkama ir daugelyje kitų literatūros kūrinių ir filmų, o taip pat kompiuterinių žaidimų, iš kurių tarp naujesnių paminėtinas internetinis „Extrasolar“ (2014).

Wendelle Stevens’as (buvęs naikintuvo pilotas ir ufologas) mini ateivius iš Eridano žvaigždyno.
Eridaniečiai – ateiviai iš Eridano Epsilon žvaigždės (atstumas – 10,8 švm.). Manoma, kad tai viena rasių, susisiekusi su JAV vyriausybe, kad išreikštų savo susirūpinimą.
Išvaizda: ūgis: 7-7,5 pėdos; šviesūs plaukai, oda raukšlėta, kiek primena krokodilo odą. Gana aukštas technologinis lygis.

Anot liudininkų, jų keisti veidai, plati burna ir didelės ausys. Labai panašūs į kaukaziečius, nežymiai kitaip nei žmonių pakrypusios ausys, „tankesnis“ kūnas, platesnė nosis, vidutiniškai 5,5 pėdų aukščio. Sako, kad jie sudarę sąjungą su Plejadžių atstovais prieš reptiloidus…

Brantono medžiaga iš Mojave II aprašo NSO avariją su Viduržemio jūros ar Lotynų Amerikos tipus primenančiu ateiviu:
„Jo oda buvo bronzinės spalvos. Jo plaukai rudi ir labai trumpi romėnų stiliumi. Vienintelis skirtumas nuo žmonių yra tas, kad ausys nežymiai kitaip pakrypusios“ (pagal „Ufo Journal of Facts“, 1991 m. pavasaris). Jis patvirtino esąs iš Eridano Epsilon.