Global Lithuanian Net: san-taka station: |
Liniuotės kosmose
Ši žvaigždė yra už X šviesmečių, o toji galaktika už Y mln. parsekų, o Visata užgimė prieš Z
mlrd. m. Kaip astronomai tai nustato? Astronomai visad ieškojo naujų matavimo būdų ir atrasdavo tikslesnių metodų. Atstumo matavimas
visąlaik buvo vienu iš sunkesnių klausimų. Erdvė tikrai yra milžiniška, mūsų smegenys negali apimti
kosmoso dydžio. Tačiau astronomai turi gana išmoningų technikų rinkinį atstumams kosmose matuoti.
Ir skirtingiems atstumams taikomi skirtingos technikos. Artimiems atstumams naudojama
trigonometrija. Taip pat jie naudojasi standartinių objektų šviesumu pagal kurį nustatomas atstumas iki
jų. Tolimesniems atstumams panaudojamas erdvės plėtimasis.
Laimei, tie metodai persidengia, tad vienus galima panaudoti kitų patikrinimui. Tarkim, jie išmatuoja
žvaigždės padėtį vienu metų laiku, o vėliau po 6 mėn., kai Žemė jau yra kitoje Saulės pusėje. Per tą laiką
žvaigždė nežymiai pasislinko danguje tai vadinama paralaksu. Žinant Žemės orbitos dydį galima
pagal nustatytą kampą paskaičiuoti atstumą.
Tačiau žvaigždė gali būti taip toli, kad nenustatysime pasislinkimo. Tačiau tokiu atveju astronomai
gali panaudoti cefeides tai žvaigždės, kurių ryškumas periodiškai kinta. Jei išmatuojamas cefeidės
pulsavimo periodas, galima paskaičiuoti jos tikrąjį ryškumą o taip ir atstumą iki jos. Cefeidės leidžia
paskaičiuoti atstumus iki artimiausių galaktikų. Toliau jau tenka pasinaudoti supernovomis tai nutinka
žvaigždėms su tam tikra mase iš čia ir paskaičiuoti tikrą jų ryškumą.
Dar didesniems atstumams panaudojama Hubble konstanta. Tai pasiekiama išmatuojant raudonąjį
poslinkį. O pačiame matų gale yra mikrobanginis spinduliavimas
kilęs netrukus po Didžiojo sprogimo. Raudonojo poslinkio kilmė Yra stebima, kad šviesos iš masyvių žvaigždžių spektro linijos yra pasislinkę į raudonos spalvos pusę lyginant su
Žemėje esančių atomų spektro linijomis. Tačiau keista, kad fizikai apsiriboja fotonų raudonuoju poslinkiu tiems lekiant
Turime įtikinamų argumentų, kad atomų (ir molekulių) kvantinės būsenos yra pasislinkę keliaujant tarp Saulės ir Žemės, nes jie sugeria gravitacinę energiją. Tai paskaičiuota teoriškai ir stebima eksperimentiškai. Teoriškai, iš masės-energijos tvermės dėsnio, žinome, kad elektrono masė padidėja, kai sugeria (gravitacinę) energiją. Tada, dėl elektrono masės pokyčio (įvykstančio, kai atomas pernešamas iš žvaigždės į Žemę), įvyksta kvantinių lygių poslinkis (pasislinkimas) pagal kvantinę mechaniką. Yra parodyta, kad visi kvantiniai lygai yra funkcija nuo elektrono masės atome. Tad kvantiniai lygiai yra pasislinkę atomuose veikiamuose gravitacinio potencialo (žvaigždėje) atomų Žemėje atžvilgiu. Yra parodyta, kad tų atomų (žvaigždėje) skleidžiamos spektro linijos pasislinkę lygiai taip kaip raudonojo poslinkio atveju. Taigi tų pasunkintų atomų skleidžiamiems fotonams pasiekus Žemę neįvyksta joks papildomas spektro poslinkis. Tokio raudonojo poslinkio nebuvimas po fotonų emisijos irgi atitinka masės-energijos tvermės dėsnio reikalavimus Eksperimentiškai parodyta, kad atomai skleidžia skirtingą dažnį kai yra kitokiame gravitaciniame potenciale - prisiminkime Poundo ir kt. eksperimentus. Faktiškai tai yra pagal kvantinės mechanikos dėsnius. Aišku, A. Einšteinas negalėjo atsižvelgti į atomo struktūros kitimus 1905-ais, nes tuo metu apie kvantinę mechaniką dar nežinota. Dar parodyta, kad elektrono masės pokytis veikia Boro spindulio pokytį. Lengva pastebėti, kad Boro spindulio pasikeitimas veikia laikrodžio (bet ne laiko!) spartos kitimą. O kieto kūno fizikoje Boro spindulio pokytis atsiliepia ilgio pakitimu. Taigi, pagal kvantinės mechanikos pricipus raudonasis poslinkis nėra dėl magiško fotonų energijos praradimo transmisijos metu. Fotonai nepraranda energijos keliaudami erdve. Tai prieštarautų masės-energijos tvermės dėsniui. Įvyksta dažnio pokytis, kuris stebimas kaip raudonasis pokytis, dėl atomų buvimo gravitaciniame potenciale. Keliaudami erdve fotonai galėtų prarast energiją tik tuo atveju, jei erdvė nebūtų visiškai tuščia (per tarpžvaigždines dujas, sąveikaujančias su praskriejančia šviesa) kas taip pat yra paskaičiuojama. E=MC2 atsiradimas Skaitykite Masės ir energijos sąryšis Formulė E=Mc2 senesnė už Einšteiną. Jos nėra pradiniame Einšteino
straipsnyje, tačiau pasirodo vėlesniuose. To materijos ir energijos ryšio pradžia susijusi su 1881 m.
Thomsono elektromagnetine mase ir buvo modifikuota 1889 m. Heaviside formulėje. 1900 m. Puankarė
masę perteikė kaip r ir menamos radiacijos energijos tankį kaip J lygtyje J=r/c2.
1904 m. Hasenorhl'as parodė, kad energija judančioje srityje gali
Ir vis tik E=MC2 kaip potencialios energijos potencialiai šviesai idėja aiškiai išreikšta Niutono korpuskulinėje šviesos teorijoje. Niutono q#30 skaitome: Argi materialūs Kūnai ir šviesa nevirsta vieni kitais... Masės-energijos tvermės dėsnis seka iš filosofinio Priežastingumo principo. Nikas nevyksta be Priežasties. Gamtoje tiesiog masė virsta energija ir atvirkščiai. Nei energijos, nei masės negalime sukurti iš nieko. Žinoma, reikia proporcingumo tarp masės ir energijos konstantos. Ta konstanta c2. Tačiau, kaip siurprizas, bendroji reliatyvumo teorija nesuderinama su masės-energijos tvermės dėsniu. Tai esminė klaida. Tai nelogiška. Taigi, specialioji reliatyvumo teorija nelabai naudinga, nes neapima gravitacijos ar materijos greitėjimo. Žr. apie formulę Simpsonuose >>>>> Atsiliepimus ir pastabas galite palikti pagrindinio san-taka station puslapio gale. Papildomai skaitykite:
|