|
Kokia yra Visata? Sukasi?
Kviečiame paskaityti: Giodelio metrika - Visata sukasi
Dabartinę fizikos būklę ypač tiksliai apibūdino Senovės Graikijos filosofas
Platonas: tarkim, žmonės
randasi urve. Iš likusio pasaulio jie temato tik šešėlius, kuriuos ant sienos meta Saulės spinduliai: praeinančių
žmonių, žvėrių, šalia urvo augančių medžių ir pan. Idėją, kad Visata gali plėsti dėl antigravitacinės jėgos (arba kosmologinės konstantos), išsakė
A. Einšteinas (nors
vėliau tai pavadino didžiausia mano klaida).
Kai kas (kaip Ernest Sternglass) teigė, kad Visata ne tik plečiasi, bet dar ir sukasi. Ir tas plėtimasis vyksta
būtent dėl išcentrinės jėgos. Besisukanti Visata plėsis, kol gravitacijos jėga subalansuos šias inercines jėgas taip
stabilizuodama kosmosą. Įdomiausia, kad tai dera su I. Kanto pranašystėmis. Beje, E. Sternglass (1938 m. emigravęs iš
1963 m. E. Sternglass išdėstė savo teorijos eskizą pagal ją visa materija sudaryta iš elektronų ir pozitronų. Tačiau
vėliau tais metais Murray Gell-Mann1) ir George Zweig2) sukūrė kvarkų (trupmenine dalimi įelektrintas
sub-atomines daleles) teoriją ir E. Sternglass teorija netrukus buvo pamiršta.
Jo dėmesys elektronais ir pozitronais atgijo, kai 1974 m. buvo atrasta J/Psi mezonas, kuris buvo nepaprastai tankus
ir nepaprastai ilgaamžis. Jis pažadino E. Sternglass susidomėjimą pirmapradžio atomo (PA) prigimtimi. Tai astrofiziko
George Lamaitre3) 3-iame dešimtm. sukurta koncepcija, kad Visata susidarė suskilus pirmapradžiui atomui. E.
Sternglassui tasai PA buvo elektrono-pozitrono pora, kurioje jiedu ypatingai sparčiai sukosi vienas apie kitą ir savyje
turėjo visą Visatos masę. Per daugelį etapų, vykusių milijardus metų prieš
Didįjį sprogimą (DS), toji pora perėjo skilimų
sekas, sukuriant elektronų-pozitronų sėklų poras, iš kurių vėliau išsivystė galaktikos.
Ir tikrai, mokslininkai stebisi, kad Visata elgiasi taip, tarsi ji turėtų gerokai daugiau masės, nei mato žmonės (ir tą
trūkstamą masę pavadino
tamsiąja materija). E. Sternglass spėja, kad trūkstama masė gali glūdėti sėklų porų,
neišsiplėtusių iškart po Didžiojo Sprogimo, pavidalu.
Kartu E. Sternglass prikelia ir 3000 m. senumo eterio, kuriame randasi Visata, sąvoką. Juk stebint šviesą,
besielgiančią tarsi banga, reikia tam tikros terpės, kurioje toji banga galėtų sklisti. Tačiau A. Einšteino fotoelektrinė
teorija pašalino eterio poreikį. Ji parodė, kad šviesa elgiasi tarsi sudaryta iš dalelių, fotonų. Eterį atmetė ir
specialioji reliatyvumo teorija, `
parodžiusi, kad šviesos greičio neįmanoma išmatuoti eterio atžvilgiu.
E. Sternglasso požiūriu, materija sudaryta tarsi iš apskritų verpetų (tarsi kokių dūmų žiedų), kurie juda eteryje.
Kaip kad viesulas gali rauti medžius ir vartyti automobilius, taip tie verpetai transformuoja energiją į masę.
Neįrodyta, kad eteris egzistuoja, tačiau tai nereiškia, kad jo nėra. Tiesiog moksle, kaip ir mene, egzistuoja mados.
Šiuo metu eteris išėjęs iš mados.
Savo mintis E. Sternglass išdėstė knygoje Prieš Didįjį sprogimą (1997). Jas dabar gali paneigti
CERN LHC, kuris
2012 m. vasarą atrado
Higso bosoną
o tai netiesioginis įrodymas, kad oficiali teorija yra teisinga. Juk pagal E.
Sternglass o teoriją Higso bosono negali būti. Maža to, CBE palydovo
(tyręs mikrobanginį kosminį spinduliavimą)
duomenys 10-ojo dešimtm. pradžioje rodo, kad Visata nesisuka, arba bent jau sukasi nežymiai. Bet ne viskas būna
taip, kaip pasirodo iš pirmo karto!
Patraukli alternatyva, Rekomenduojame pradžioje paskaityti: Išsiderinusi kosmoso muzika Jau 1929 m. E. Hubble aptiktas galaktikų išsilakstymas liudijo, kad Visata plečiasi. Ir imta laikyti, kad kadaise sprogusi Visata išsilaksto iš inercijos. Tačiau 20 a. pabaigoje iškart keli astronomai nepriklausomai aptiko, kad tas išsilakstymas tik greitėja tarsi Visatą iš vidaus stumtų kažkoks nematomas energijos laukas. Ją imta vadinti tamsiąja energija. Jos prigimtis iki šiol neaiški, nors išdėstytos bent trys hipotezės, kurių paprasčiausia aiškina, kad tas laukas Visatoje buvo visada, tačiau jis toks, kad jo energija didėja didėjant tūriui. Ir Visatai pasiekus tam tikrą tūrį, tamsioji energija viršijo išsilakstymą lėtinusią gravitaciją ir išsilakstymo greitis ėmė didėti. Bet net ši paprasta teorija daugeliui pasirodė pernelyg dirbtine ir daugelis ieško paprastesnių
alternatyvų. Italų astrofizikas Massimo Villata atkreipė dėmesį į antidaleles. Jau 3-io dešimtm.
kvantinėje teorijoje, o vėliau ir eksperimentais įrodytas antidalelių egzistavimas. Jos, susidurdamos su
įprastinėmis dalelėmis, anihiliuojasi virsdamos spinduliavimo energija. Tik fizikai niekaip negali paaiškinti
kodėl, jei Didžiojo sprogimo metu susidarius vienodiems kiekiams materijos ir antimaterijos, aplink matome
tik materiją.
Villata atkreipė dėmesį į keistus judėjimus Vietiniame lape, gausioje galaktikų sankaupoje. Dvi jo sudedamąsias galima paaiškinti kaimyninių Visatos sričių trauka, tačiau trečioji lieka neaiški. Vilata pasiūlė, kad ji susijusi su už jos esančios Vietinės tuštumos, kurioje nėra materijos, atostūmiu. Jis spėjo, kad joje, o taip pat kitose pamašiose tuštumose slepiasi milžiniški antimaterijos kiekiai. Ir čia iššūkis fizikams. Juk laikoma, kad dalelės ir antidalelės gravitacijos atžvilgiu elgiasi vienodai: dalelės traukia daleles, antidalelės traukia antidaleles. Iš čia išvesta, kad abipusiškai viena kitą traukia ir dalelės bei antidalelės. Vilata sako priešingai kad dalelės ir antidalelės vienos kitas stumia. O tada tuštumose esanti antimaterija gali versti plėstis Visatą be jokios tamsiosios materijos pagalbos. Apie tai Vilata skelbė straipsniuose Astrophysics and Space Science žurnale. Beje, tokią išvadą padarė ir šveicarų astrofizikas Daganas Haidukovičius, tik pagal kitas prielaidas. Anot jo, antimaterija slepiasi vakuume. Pagal kvantinę teoriją vakuume gali nuolat ir spontaniškai gimti poros dalelė ir jos antidalelė. Išbuvę kažkokį nepaprastai trumpą kvantinio gyvenimo laiką jos vėl anihiliuojasi, tačiau spėja truputį stumtelti gravitaciškai ir visumoje tai sukelia visuotinį plėtimosi greitėjimą. Kol kas įtariai žiūrima į šias alternatyvas - bet jos tokios gundančios!
1) Murray Gell-Mann (g. 1929 m.) žydų kilmės amerikiečių fizikas, dirbęs el. dalelių srityje, Nobelio premijos laureatas (1969). Nepriklausomai nuo George Zweigo, 1964 m. įvedė kvarko, bet kurių adronų statybinių blokų, sąvoką pirmasis nustatydamas SU(3) kvapų simetriją. Kartu R. Feinmanu išvystė V-A silpnosios sąveikos teoriją. 1953 m. jo paskelbtas straipsnis apie el. dalelių keistumus bei žavesį padarė revoliuciją fizikoje. Ji paaiškino tuo metu atrastus kaonus ir hiparonus. El. dalelių klasifikacija atvedė prie kvantinio skaičiaus vadinamo keistumu atsiradimo. Savo darbų pagrindu jis 1961 m. kartu su K. Nizidzima pasiūlė adronų klasifikaciją, kurią vadino aštuoneriopu keliu, nes jo modelyje buvo naudojami el. dalelių oktetai bei analogija su tobulėjimo keliu budizme. Ir įdomu, kad patį kvarkų pavadinimą jis aptiko Dž. Džoiso Finegano budynėje, kurioje yra frazė Trys kvarkai misteriui Markui. Jo pomėgis kolekcionuoti Rytų kraštų antikvarinius daiktus bei stebėti paukščių gyvenimą. Save laiko humanistu ir agnostiku. Taip pat domisi lingvistika ir yra Britannica enciklopedijos redaktorių tarybos narys. 2) George Zweig (g. 1937 m.) žydų kilmės amerikiečių fizikas. 3) Monseigneur Georges Henri Joseph Edouard Lemaitre (1894-1966) belgų jėzuitas, astronomas ir fizikos profesorius Leuveno katalikiškame un-te. Jis vienas pirmųjų iš akademinio sluoksnio pripažino besiplečiančios Visatos teoriją (kas ne visai teisingai priskiriama E. Hubble). Būtent jis pasiūlė Didžiojo sprogimo teoriją, kurią vadino pirmapradžio atomo hipoteze arba Kosminiu kiaušiniu. Be to, jis labai domėjosi kompiuterių vystymusi, o taip pat programavimo kalbų klausimais. Įdomu, kad 1951 m. popiežius Pijus XII paskelbė, kad Lemaitre teorija moksliškai įrodo Dievo egzistavimą bei pagrindžia katalikybę. 4) Laura Mersini-Houghton - albanų kosmologė ir teorinės fizikos mokslininkė. Nuo
2004 m. profesoriauja Šiaurės Karolinos un-te. Ji laikosi nuomonės, kad mūsų Visata yra tik viena
iš daugelio lygiagrečių visatų. Anot jos, pastebimas anomalijas geriausiai paaiškintų gravitaciniai
kitų visatų poveikiai. Papildomai skaitykite:
|
Berlyno) 1947 m. buvo susitikęs su 
