|
Alisa ir musmirės
1799 m. spalio 3 dienos haliucinogeninių grybų poveikis pirmasis detaliai aprašytas Anglijoje. Vyriškas, įvardintas kaip JS, rudenį Londono Žaliajame (Green) parke rytais rinkdavo mažus grybus ir kepdavo pusryčiams sau, žmonai ir vaikui. Bet tą rytą, praėjus valandai po grybų valgymo, pasaulis tapo keistas. Jis matė juodas dėmes ir spalvų pliūpsnius, neteko orientacijos, stovėti ar vaikščioti buvo sunku. Šeima skundėsi skrandžiu ir šalčiu kūne, tirpo galūnės. Jis spėjo, kad apsinuodijo grybais ir išėjo į gatvę pagalbos, bet už 100 jardų pamiršo kur ir kodėl eina. Laimei, pro šalį ėjo gydytojas Everard Brande, ėmęsis gydyti JS ir jo šeimą. Padėtis buvo tokia keista, kad ją aprašė "Medical and Physical Journal". Simptomai kilo ir slūgo bangomis, pulsas ir kvėpavimas darėsi sunkus ir trūkčiojantis. Visi baiminosi, kad miršta. Jauniausiojo, 8 m. amžiaus Edward'o, suvalgiusio nemažai grybų, simptomai buvo keisčiausi jį suimdavo nepaliaujamo juoko protrūkiai. Atrodė, kad jis kitame pasaulyje, iš kurio sugrįždavo tik šnekėdamas nesąmones. Į klausimus atsakydavo taip arba ne nepriklausomai, ko buvo klausiamas. E.Brande diagnozavo kaip "poveikį įprastos musmirių rūšies, iki tol nelaikytos nuodinga". Šiandien galime apibūdinti tiksliau tai buvo "magiškasis grybas", glotniagalvė (Psilocybe semilanceata), rudenį gausiai auganti Anglijos kalvose, plynėse, golfo laukuose ir kitur. Tik 6- me dešimtm., Albert Hoffman sukūrus LSD, atkreiptas dėmesys į grybų, turinčius psilocibino (chemiškai artimo LSD).
Tačiau buvo dar vienas grybas, kuris neabejotinai turėjo būti siejamas su pasakų pasaulių raundonviršė baltais taškučiais išmarginta musmirė (Amanita muscaria). Musmirių šeimai priklauso ir ruda "panteros kepurėlė" (Amanita pantherina) bei ypač nuodinga "mirties kepurėlė" (Amanita phalloides). Bet, skirtingai nuo glotniagalvės, musmirėse aktyvi medžiaga kita tai alkaloidų muskarino, muskimolo ir ibuteninės rūgšties mišinys, sukeliantis apsvaigimą, dezorientaciją, seilių pagausėjimą, prakaitavimą, galūnių tirpimus, vėmimą, raumenų mėšlungius, mieguistumą ir pan. Musmirės savybės buvo gerai žinomos, bet jos laikytos nuodingomis ir naudotos užmušant muses [pažįstu aistringą Varėnos grybautoją (identifikuosiu ją tik vardu, Dana), kuri musmirę naudojo kaip priemonę širdžiai sustiprinti. Kai miške pasidarydavo bloga, ji truputį užkąsdavo musmirės. Tad musmirės, kaip nuodingo grybo, samprata nėra visuotinė]. Tad jos jungė grožio ir pavojaus motyvus. 1837 m. lenkų keliautojas Jozefas Kopekas aprašė nutikimą Kamčiatkoje. Jis susirgo gripu ir vietinis gyventojas jam pasakė apie "stebuklingą" grybą, galintį išgydyti. Jis suvalgė pusę jo ir sapnavo ryškius malonius sapnus. Pabudęs po ilgo miego, jis suvalgė kitą pusę ir vėl užmigo, panirdamas į kitus pasaulius, prisimindamas vaikystę, draugus ir net spėdamas ateitį. Kopeko tekstas leido iš naujo peržiūrėti Europos folkloro ir kultūros faktus. Geriausias pavyzdys yra minėjimas, kad 8-10 a. vikingai prieš mūšį išgerdavo musmirių nuoviro ir po to kaudavosi kaip apsėsti. Tai greičiausia yra 18 a. "išmislas" [greičiausia po švedų prof.S.Odman 1784 m. knygos], nes sagose ir Edose neminimi jokie augaliniai stimuliatoriai. Tačiau yra dar vienas labai įdomus kūrinys tai L.Kerolio "Alisa stebuklų šalyje" (1865 m.). Ar ji nėra įkvėpta žinių apie grybų haliucinogeninį poveikį (o gal ir asmeninės patirties)? Pranirusi pro triušio olą, Alisa randa ant grybo sėdintį mėlyną vikšrą, rūkantį kaljaną ir nekreipiantį "nė mažiausio dėmesio į Alisą ar į ką nors kitą" (čia ir toliau cituojama pagal 1991 m. liet. leidimą), vėliau prabilusį "tingiu, mieguistu balsu" ir paaiškinusį, kad grybo "iš vienos pusės atsikandusi augsi, iš kitos mažėsi". Alisa, ragaudama to grybo patiria keistas transformacijas, - tai išaugdama iki debesų, tai nepaprastai sumažėdama. Ir vėliau knygoje kelis kartus ji "užvalgo" grybo. Nenuostabu, kad knyga nuo 1960-ųjų minima psichodelinėje literatūroje, iš kurios įsimintiniausias Jefferson Airplane himnas "Baltasis triušis", su tokiais žodžiais "viena piliulė padidins, kita piliulė sumažins, bet motinos duotos nieko nedarys". L.Kerolio domėjimasis tais dalykais galėjo būti susijęs ir su jo sveikata jis turėjo nemigą ir migreną, kurias bandė gydyti homeopatiniais vaistais, dažnai išgautais iš tokių augalų kaip kurpelė ir šunvyšnė. Jo bibliotekoje buvo kelios medicininės knygos, tarp jų ir Carperter Psicikos fiziologija" (1874) bei Anstie "Stimuliatoriai ir narkotikai" (1864). Jis lankėsi Londono Šv.bartolomėjaus ligoninėje, kad stebėtų anesteziją chloroformu. Bet nors L.Kerolis (tikroji pavardė Charles Dodgson ir jis turėjo 7 seseris) ir gėrė saikingai (ir net pasisakė prieš alkoholio draudimą), bet buvo didelis tabako priešininkas bei skeptiškai pasisakė savo laiškuose apie opiumo naudojimą tonizuojančiuose gėrimuose. Tačiau žinoma, kad prieš pradėdamas rašyti "Alisą", jis apsilankė Bodlėjaus bibliotekoje, kuri buvo gavusi M.Cooke "Septynias miego seseris" (1860), narkotikų apžvalgą, kurioje buvo skyrius apie musmires "Sibiro tremtis", kuriame aprašomi jos poveikio simptomai: "Dydžio ir nuotolio nesuvokimas Šiaudas ant kelio virsta baisiu daiktu kaip alaus statinė ar ąžuolo kamienas, kurį reikia peršokti". Ar tame nėra panašumo su Alisos nuotykiais? Glotniagalvė, Psilocybe Semilanceata Psilocybe verčiant iš graikų kalbos reiškia "plika galva", tuo tarpu Semilanceata sudaryta iš dviejų lotyniškų šaknų - "semi-" (pusė) ir "lancea" (ietis). Savo pavadinimą gavo iš smailo gauburiuko ant kepurėlės, kuris gerokai išskiria jį iš kitų grybų. Daugelio vadinama 'stebuklinguoju' arba 'išsilaisvančia kepurėle'. Jo ūgis apie 5-10 cm, kotas plonas, jaunų grybų tiesus, o senstant iškrypsta. Kepurėlės kraštai visada užlenkti į vidų, nors kai kurių suaugusių grybų kepurėlė gali būti ir visai plokščia (nors tai būna ir labai retai). Spalvų variantų labai daug - net greta augančių grybų atspalviai gali kisti nuo šviesios smėlio spalvos iki tamsiai rudos. Spalva priklauso nuo daugelio veiksnių - drėgmės, dirvos, greta augančių augalų. Dažnai auga grupėmis po 10-20. Dygsta nuo rugpjūčio iki lapkričio, iki pat pirmųjų šalnų. Surasti jį reikia mokėti. Auga atvirose vietose - laukuose, pievelėse, laukymėse, kirtimuose. Tačiau neauga "sukultūrintose" pievose. Slepiasi tarp žolių ir sunku pamatyti. Mėgstamiausia vieta prie kelių metų senumo žolių kuokštų. Auga simbiozėje su tam tikrais augalais (varpiniais). Grybų gali rasti lauke, kur auga vien "paprasta žolė", o šalia, kur auga kitokios žolės (dobilai ar pienės), jo nerasi ir su žiburiu. Suklysti juos renkant labai sunku, nes nėra į juos panašių nuodingų grybų augančių laukuose. Blogiausiu atveju atsiperkama skrandžio darbo sutrikimu.
Papildomai skaitykite:
|
