|
Kur įsikurs siela?
Taip pat skaitykite Avataras įmanomas! 2012 m. Rusijos MA Anochino vardo Normaliosios fiziologijos institute atliko neįprastą, švelniai sakant,
eksperimentą, sukėlusį daug ginčų mokslo bendruomenėje. Juo siekta parodyti, kad tam tikrus įgūdžius
išsiugdę gyvūnai mirties akimirką gali juos perduoti kitiems, netgi negimusiems.
Bandymai, labiau panašūs į erotinį trilerį, atrodė taip. Žiurkes išleisdavo plaukioti į apvalų baseiną,
kuriame tam tikroje vietoje po vandeniu buvo platforma. Anksčiau ar vėliau žiurkės išmoksta surasti tą
platformą orientuodamiesi pagal aplink išdėstytus daiktus ir ant jos užsiropšti. Tai ir yra jų įgyti įgūdžiai.
Po trijų treniruočių dienų žiurkes nužudydavo, nupjaudavo jų galvas ir kūnus sudėdavo į narvelį, kurio
viršutinėje dalyje tuo metu poravosi patinas ir patelė. Tokiomis neįprastomis aplinkybėmis pradėtus
palikuonis tyrėjai pavadino A grupe. Kartu buvo parengta ir B grupė iš greta lavonų, tik šįkart
neturėjusių minėtų įgūdžių, pradėtų palikuonių.
Žiurkiukams paaugus, juos irgi įleisdavo į baseiną ir stebėjo apsimokymo spartą. Ir paaiškėjo, kad A
grupė mokosi gerokai sparčiau nei B grupė. Tai liudijo apie galimybę, kad nekontaktiniu būdu
apvaisinamam palikuoniui gali būti perduodama informacija apie mirštančio organizmo turėtus įgūdžius.
Straipsnis apie tai buvo paskelbtas autoritetingame Eksperimentinės biologijos ir medicinos biuletenyje.
Apie tai sužinojo visuomenė bei spauda. Vienos antraštės šaukė: Mokslininkai įrodė sielų persikėlimą!,
o kitos piktinosi: Pseudomokslas praniko į Medicinos akademiją! Kritikuota ir eksperimento metodika
surinkta mažai statistikos, nesudarytos kontrolinės grupės, neatlikti būtini testai ir pan. Kitaip tariant,
žiurkių elgesys baseine galėjo būti atsitiktinis.
Instituto direktorius Sergejus Sudakovas paaiškino, kad tie darbai buvo atlikti žingeidumo patenkinimui už
mažas nebiudžetines lėšas, ir pabrėžė, kad jokių hipotezių nekelia, bet juk žiurkės kažkaip perduoda
informaciją, kad negalimą ėsti nuodų, net jei tai jau negyvas gyvūnas. Ir autoriai netvirtina, kad atskleidė
kažkokį reiškinį telepatiją ar net žiurkių sielų persikėlimą - jie tik rašo: tai įmanoma.
Juk, nepaisant viso nepavydėtino ir tragiško laboratorinių žiurkių likimo, vargu ar verta kalbėti, kad jos
turi subtilią substanciją, vadinamą siela. O kaip dėl žmogaus?
20 a. Pradžioje amerikietis gydytojas Dunkanas Makdauelis, ant specialios lovos sverdamas mirštančius
žmones (kurių buvo 6-i), aptiko, kad mirties akimirką kūnas netenka 15-45 g svorio. Tai jis aprašė
moksliniuose žurnaluose bei populiariuose leidiniuose. Viename straipsnyje buvo minimas 21 g, kuris nuo
tada ir imtas laikyti sielos svoriu. Tiesa, jokių ataskaitų D. Makdauelis nepateikė, liudininkų nenurodė, o ir
lovos, naudotos svėrimų metu, pateikti negalėjo.
Mokslininkai laiko, kad eksperimentiškai patikrinti sielos buvimo neįmanoma. Juk iki galo dar neaišku, kas
yra sąmonė ir kaip susidaro.
Juk jei išrinksime radijo imtuvą, jame nerasime garsų, kuriuos jis skleidžia. Taip ir su sąmone galima
įlysti į smegenis, tačiau ten nieko nerasime! O ar galima per atstumą perduoti mintis ir kitką, - tirti
nedraudžiama, juk mokslui neturėtų būti jokių draudimų.
Čia reikia pridurti, kad kai kurie tyrinėtojai visai nemano, kad sąmonė yra smegenų funkcija ji gyvuoja
atskirai ir gali išlikti po kūno mirties. Neurofiziologai, Nobelio premijos laureatai (1981) Deividas Hjubelis ir
Torstenas Vizelis pripažino: norint teigti apie smegenų ir sąmonės ryšį, reikia suprasti, kas nuskaito ir
dekoduoja jutimų organų informaciją. O tai neįmanoma. Kitas Nobelio premijos laureatas medicinos srityje
Džonas Eklsas rašė: Nėra jokių abejonių, kad žmogų valdo KAŽKAS, esantis už kūno ribų. Prieš kelis metus
olandų fiziologai atliko plačius tyrinėjimus. Jū vadovas Pimas Lomelis rašė: Sąmonė egzistuoja netgi
smegenims nustojus funkcionuoti. O smegenys tai visai ne mąstanti medžiaga, o organas, kaip ir bet kuris
kitas, atliekantis griežtai nustatytas funkcijas.
Įdomu, kad panašias išvadas daro ir su neurofiziologija nesusiję mokslininkai. Rusijos MA Tiksliosios
mechanikos ir skaičiavimo technikos institute, kur surenkami sugebantys apsimokyti robotai, sutinkama ir
tokia nuomonė: bendruomenei puikiai tiktų sistema, panaši į paskirstytą skruzdėlyną: bet kuris kažką
išmokęs individas perduoda informaciją į viršų, tam tikrą serverį, super-smegenis. Tada kitas,
patekęs į panašią situaciją, gauna iš serverio nurodymus kaip reikia elgtis. Vyksta visai populiacijai
naudingas pasikeitimas patirtimi, padidinantis jos efektyvumą. Tai kaip konstruktorių biure: kuris nors
bendradarbis mirė, tačiau tai, kuo jis užsiėmė, liko brėžinių pavidalu jo patirtis nedingo. Gal ir su mumis
taip: gyvenam, įgyjam žinias, kad mirties akimirką jas perduotume kažkur į viršų.
O gal tiesiog suėsti visus tuos profesorius ir tapti protingesnėmis? Papildomai skaitykite:
|
Ir šitie klausimai paskelbti vienais pagrindinių 21-me amžiuje.
Juk berods jau ištirti visi organai, iššifruotas žmonijos genomas, o kas yra sąmonė ir kur ji glūdi dar nepaaiškėjo.
Gal tai tik smegenų veiklos savybė, funkcionalas.
