|
Global Lithuanian Net: san-taka station: |
|
Fū naikintuvai
"Fū naikintuvų", paslaptingų Antrojo pasaulinio karo metu regėtų skraidančių reiškinių tema yra,
ko gero, labiausiai apleista ufologijos sritis. Kai tik buvo patirta, kad nežinomų skraidančių
objektų istorija neprasideda garsiuoju 1947-ųjų birželio 24-osios Arnold regėjimu, buvo pasukta į
NSO paieškas istorijos vingiuose [pvz., paskaitykite apie Toli papirusą
arba Senovės astronautus ].
Buvo išnagrinėti prieškariniai neatpažinti orlėkiai, tarpukario slėpingieji lėktuvai, pokario
paslaptingosios raketos, tačiau visai pamiršti Fū naikintuvai. Taip, apie juos visi buvo girdėję ir
minėjo savo rašiniuose. Tad galima pamanyti, kad apie juos pilna informacijos. Deja, visur tėra
tik po pora eilučių, retai - po puslapį ir visai retai - tam paskirtas visas skyrius.
Ir beveik visi yra nusirašę nuo kažko kito (neįvardindami šaltinio) - kartais cituojant netiksliai ir
savavališkai pertvarkant tekstą. Ir beveik visi rausvi siūlai veda prie 1945-ųjų amerikoniškame
"Legion" žurnale išspausdinto Jo Chamberlin straipsnio.
Net ir "FŪ" pavadinimas lieka neaiškus. Gal jis kilo iš Smoky Stover komiksų personažo
ištarusio "Where there's foo there's fire" (Kur dūmai, ten ir ugnis). O gal iš pranc(zū
kalbos žodžio Feu reiškiančio "ugnis"? Ir kas iš esmės yra tie "Fū naikintuvai"?
Šiame tekste laikomasi nepaaiškinamų šviesų sąryšyje su aeronautika (regėtų ore ar iš žemės) koncepcijos.
Kadangi paplito nuomonė, kad "Fū" pasirodė tik karo pabaigoje, pradėta teigti, kad tai nacių
slaptasis ginklas iš skrybėlės ištrauktas paskutinę minutę arba, kad tai ateiviai, stebintys atominio ginklo kūrimą.
Tačiau Fū buvo regėti nuo pat 1940-ųjų ir ne tik Europoje ir kai kairiose Ramiojo vandenyno
dalyse. Yra liudijimų iš Norvegijos, Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Sicilijos, Burmos, Tuniso ir
visose jūrose supančiose šias valstybes. Tad tai buvo visuotinis reiškinys.
Dar manoma, kad tai buvo sąjungininkų slaptasis ginklas. Tačiau apie tai nėra nė vienos
įvardintos nuorodos - nei lakūnų, nei valdžios. Yra ir bent vienas apgaulės atvejis. Metais plito
gandai, kad vokiečiai buvo labai susirūpinę Fū reiškiniu ir įkūrė specialią "Uranus" projekto
grupę lydimą šešėlinės Sonderburo 13 grupės. Apie tai pirmąkart paminima prancūzo Henry
Durrant "Juodojoje skraidančių lėkščių knygoje" (La livres Noir de Soucupes Volantes, 1970).
Anglų kalba tie gandai išsiliejo Tim Good knygoje (Virš Slapčiausiojo). Gūdas nepatikrino Fū
faktų nukopijuodamas juos iš Duranto knygos.
Tačiau vėliau Durrant paskelbė, kad iš išgalvojo "Uranus" projektą, nes norėjo patikrinti, kiek bus
nepatikrintų knygos faktų kopijavimų.
Tad ką gi matė lakūnai ir kiti? Švairių spalvų šviesos rutuliai (dažniausiai oranžiniai) įvairiais
kiekiais pasirodydavo iš niekur ir "žaisdavo" su lėktuvu kartais net iki 40 min. Tai nebuvo
haliucinacijos, nes jas kartais regėdavo visa "Lanchester" bombonešio įgula ir nebuvo atspindžių
tais atvejais, kai buvo regimi objektai skirtingu kampu ar iš dviejų lėktuvų vienu metu.
Jokie veiksmai nepadėdavo atsikratyti jų. Kartą "Lanchester" beveik sudegino variklį varydama jį
"pro vartus" (šis terminas buvo naudojamas apibrėžti variklio darbą maksimalia apkrova), bet
nepajėgė atsikratyti perekiotojo. Tačiau Fū niekada nešaudė į lėktuvus. Vienas lakūnas tvirtino
šovęs į Fū, tačiau sviediniai skriejo kiaurai Fū. Ta buvo panaudojama aiškinimui apie nežinomą oro reiškinį.
Kai kur užsiminta (nenurodant šaltinių), kad kai kurie Fū išskriedavo iš kitų orlaivių, veikdavo
elektros prietaisus ir pan. Tačiau nerasta tų užuominų įrodymų. Kaip nėra ir antžeminių radarų
stebėjimų duomenų. Tačiau aprašomi reiškiniai nėra panašūs į kitus gamtos reiškinius, pvz.,
Šv.Elmo ugnis. Atrodo, kad jie galėjo keisti formą, judėjimo kryptį ir greitį.
Aišku viena - kažkas tikrai buvo stebėta. Ne visi lakūnai ar įgulų nariai pranešė apie tokius
reiškinius, nes pabijojo, kad pamanys, kad jiems buvo haliucinacijos. Kitais atvejais apie
incidentus buvo pranešta, tačiau reakcija į juos svyravo nuo visiško nesidomėjimo iki, vienu
atveju, dideliu susidomėjimu ir pokalbiu su karininkais. Didelio susidomėjimo stoka neigia
galimybę, kad būtų daromi specialūs anglų RAF ar JAV 8-ios AF tyrimai.
Ir sunku patikėti, kad Vokietija ar kita šalis varginančio karo metu būtų pajėgi skirti pakankamai
lėšų, laiko ir pastangų tokio efemeriško ir visiškai nepavojingo "ginklo" sukūrimui. UK
RAF/MOD/PRO oficialių raštų tyrimai jokių žinių nepateikė. Skeptikai, aišku, sako, kad jų nėra,
nes tai tiesiog neegzistuoja; tikintieji - kad jie įslaptinti.
Net jei UK dokumentai ir egzistuoja, juos gauti nėra lengva. Net ir JAV PRO sunku rasti dėl jų
"sutvarkymo" ir "30 m. senaties". Dar daugiau, kad daugumai II pas. karo dokumentų dėl
neaiškios priežasties taikoma 75 m. senaties taisyklė.
Mažai tikėtina, kad teisinga būtų GSWH (hipotezė apie slaptą vokiečių ginklą). Pranešimai apie
Fū apima pernelyg plačią teritoriją, kad būtų įmanomas tokio ginklo slaptumas. Neneigiama, kad
Vokietijoje buvo eksperimentuojama su lėkštės formos orlaiviais, skraidančiais "sparnais" ir kt.,
tačiau jie nenutolo toli nuo projektuotojų stalų ir modulių fazės. Ir jei Fū buvo ginklas, tai jis
buvo nepaprastai neefektyvus. Greičiau Fū (kaip ir NSO) yra kultūrinis artefaktas.
Neabejotina faktinė medžiaga. Šimtai įgulos narių regėjo ir užfiksavo vadinamąjį Fū reiškinį II
pas. karo metu. Tad turėtų būti tūkstančiai asmenų, kurie turėtų ką pasakyti.
Tad egzistuoja kažkokie fiziniai (nors, gal būt, ne iš tvirtos materijos) kūnai. Tai neturėtų būti
haliucinacijos, nes tų žmonių gyvybė tiesiogiai priklausė nuo sugebėjimo greitai pastebėti ir
identifikuoti skraidančius objektus. Apsiriksi - ir tavęs jau nebėra. Be to, Fū reiškinio liudytojų
sąmonė dar nebuvo prisotinta šio meto svarstymais apie ateivius bei lėkštes.
Amerikiečių naktinių skrydžių bazė, Prancūzija, 1945 m. sausio 1 d.
(Spausdinta 1945 m. sausio 2 d. N.Y.Times) Vokiečiai panaudojo kažką nauja naktiniame Vokietijos danguje -
paslaptinguosius "fū naikintuvus", ugninius rutulius, kurie skrieja šalia amerikiečių
"Beaufighters". Juos JAV pilotai stebi jau virš mėnesio. Niekas nežino, kas tai per
ginklas. Ugnies rutuliai pasirodo staiga ir lėktuvus palydi kelias mylias. Atrodo,
tarsi būtų valdomi iš žemės.... Jų yra trys tipai - raudoni, kurie pasirodo šalia
mūsų lėktuvų sparnų ir juos lydi; vertikali trijų rutulių grupė skriejanti tiesiai
priešakyje lėktuvo; ir maždaug 15-os įsijungiančių-išsijungiančių šviesų grupė,
pasirodanti didesniu atstumu - tarsi kokia Kalėdų eglutė.
Leitenantas Meiers liudija: "Neseniai 700 pėdų aukštyje susidūriau su "fū
naikintuvu, kuris sekė mane apie 20 mylių Reino slėniu. Aš pakilau aukštyn ir du
ugnies rutuliai pasekė mane. Pasukau į šoną, ir jie pasuko su manimi. Mes
skriejome 260 mylių per valandą greičiu ir rutuliai laikėsi šalia mūsų."
Panašūs reiškiniai buvo stebėti iš Ramiojo vandenyno rajone. Liudijimas paimtas
iš "Weekly Intelligence Summary," Headquarters, Eastern Air Command, South East Asia. June 1, 1945.
11-osios bombonešių grupės B-24 Truk atolo misijos metu ankstų 1945 m.
gegužės 3 d. rytą pastebėjo reiškinį panašų į ugnies kamuolius stebėtus B-29
komandos virš Japonijos.
Pradžioje pastebėti du raudoni šviesos ratai artėjantys prie lėktuvo iš apačios -
vienas iš dešinės ir kitas iš kairės pusės. Šviesa kairėje pasuko atgal po
pusantros valandos. Dešinė šviesa paliko lėktuvą likus tik 10 mylių iki Guam.
Komanda sakė ją matė kartais priekyje, kartais šone, o kartais užpakalyje 1200- 1500 jardų atstumu.
Šviesa sekė lėktuvą nuo 11 iki 3 tūkst. pėdų aukščio ir nepalikdavo net staiga
pakeitus kursą ar trumpai uždengus debesiui. Kartą pilotas atsisuko tiesiai į
šviesą, tačiau suartėjimo nepastebėta. Nebuvo įžiūrėta jokių to objekto detalių.
Dienos metu šviesa pasikeitė į baltą švytėjimą. Ir komanda sakė, kad galbūt pastebėta sparno forma.
Po Antrojo pasaulinio karo pranešimai apie NSO pirmąkart pasirodė 1946 m. vasarą Švedijoje, jie
kartais buvo regimi ir Norvegijoje, Suomijoje ir Vokietijoje. Jie buvo apibūdinami kaip dideliu greičiu
skriejantys besparniai aparatai cilindro arba rutulio formos. Jie vadinti vaiduokliškomis raketomis
(ghost rockets) arba paklydusiomis bombomis (spook bombs).
Skandinavų vyriausybės stengėsi slėpti planešimus apie juos, tačiau daug rašė kitų šalių, tame tarpe
Britanijos spauda. Rudeniop tie pranešimai beveik išnyko. Anot Švedijos gynybos išvados, kad tai buvo astronominiai reiškiniai. Pranešimų buvo apie tūkstantį ar daugiau.
Tai leido spėlioti, ar Rusija neišbando naujo ginklo, kuriuo gali būti netgi pilotuojama viršgarsinė raketa.
Atseit, Dagoe ir Oesel salose prie Estijos ir rytų Karelijoje įrengti bandymų poligonai. Tačiau Švedijos
radarai taip pat rodė, kad objektai kerija Baltijos jūrą kryptimi į Vokietijos eksperimentinę Peenemunde
bazę, kuri yra Baltijos pakrantėje Rusijos okupuotoje teritorijoje. Tai, kad kai kurie objektai apsisuko ar
pasuko rytų link, leidžia spėti, kad jie arba pilotuojami, arba valdomi per radiją. NSO tyrinėjimai sistemingai pradėti USAF 1948-50 m. Rand Co, Dr. Hynek'as iš Ohajo universiteto.
Buvo inicijuoti du projektai (Sign) ir Grudge (1949 m. pradžia). Grudge iš 172 JAV incidentų nerado nė vieno aiškiai prieštaraujančio paprastiems reiškiniams paaiškinimams.
Hynek iš 228 atvejų 33% astronominiai reiškiniai, 37% galimi kiti paaiškinimai, likę 30% neturi paaiškinimo.
Visi NSO gali būti priskirti: Papildomai skaitykite:
Vartiklio naujienos Fantastikos puslapis |
  
|
