|
Global Lithuanian Net: san-taka station: |
|
Trumpa laiko istorija
Pagal S. Hokingą Ar Dievas turėjo pasirinkimą, kurdamas Visatą?
Mes gyvename beveik nieko (o nemaža dalis ir visai nieko) nežinodami apie mus supantį pasaulį.
Nesusimąstome, kaip atsiranda Saulės šviesa, užtikrinanti mums gyvybę, ar kas yra gravitacija, kurios
dėka vaikštome žeme. Mūsų nedomina, iš ko (atomų ir kt.) mes sudaryti...
Dar 340 m. pr.m.e. Aristotelis knygoje Apie dangų pateikė du svarius argumentus tam, kad Žemė
yra rutulio formos. Pirma, jis suprato, kad Mėnulio užtemimai įvyksta, kai Žemė praeina tarp Saulės ir
Mėnulio tad Saulė ant Mėnulio meta apvalų šešėlį. Jei Žemė būtų plokščia šešėlis būtų ištęstos
elipsės formos. Antra, iš kelionių graikai žinojo,kad pietiniuose rajonuose Šiaurinė žvaigždė yra žemiau
nei šiauriniuose (pvz., ties pusiauju ji ties horizontu). Žinodamas skirtumą tarp jos padėties Egipte ir
Graikijoje, Aristotelis netgi paskaičiavo, kad pusiaujo ilgis yra 400 tūkst. stadijų (stadija kažkur apie 200
m tad Aristotelio Žemė maždaug dukart didesnė nei iš tikro). Graikai turėjo ir trečią argumentą apvalios
Žemės naudai kodėl pradžioje ties horizontu pamatome tik bures, o tik po to patį laiv?
Bet Aristotelis manė, kad Žemė nejuda, o visi dangaus kūnai sukasi apie ją.
2 a. Ptolemėjus
Aristotelio idėją išvystė į pilną kosmologinį modelį: Žemė centre supama 8 sferų, laikančių Mėnulį, Saulę ir
5 planetas. Pačios planetos juda ratais, pritvirtintais prie sferų. Tai paaiškina tą gali sudėtingą matomą
planetų judėjimą. Paskutinėje sferoje išsidėsčiusios nejudančios žvaigždės. Kas randasi už paskutinės
sferos, nebuvo aiškinama, - bent jau tai nebuvo žmonijos stebima Visatos dalis.
Ptolemėjaus modelis neblogai aprašė dangaus kūnų padėtį danguje, tačiau tiksliai prognozei jam
teko pripažinti, kad Mėnulio trajektorija vienose vietose prie Žemės priartėja 2 kartus arčiau nei kitose. Bet
tada ir Mėnulis turėtų atrodyti 2 kartus didesnis! Ptolemėjus žinojo tą trūkumą, tačiau jo teorija buvo, nors
ir ne visur, pripažinta. Krikščionių bažnyčia ją priėmė kaip neprieštaraujančią Biblijai, nes ji už nejudančių
žvaigždžių sferos paliko daug vietos rojui ir pragarui.
Tačiau 1514 m. M. Kopernikas (pradžioje, iš atsargumo, anonimiškai) pasiūlė dar paprastesnį
modelį: nejudanti Saulė centre, o Žemė su planetomis sukasi aplink ją. Praėjo šimtmetis, kol Koperniko
Toliau I. Niutonas parodė, kad pagal jo dėsnį gravitacinių jėgų veikiamas Mėnulis apie Žemę, o planetos
apie Saulę juda elipsinėmis orbitomis. Kartu buvo natūralu laikyti, kad nejudančios žvaigždės yra
panašios į mūsų Saulę, tik labai toli.
Niutonas suprato, kad pagal jo teoriją žvaigždės privalo traukti viena kitą, todėl jos negali likti visiškai
nejudančiomis. Ar tada neturėtų jos sukristi į kokį nors vieną tašką? 1691 m. laiške Ričardui Bentliui jis
rašė, kad taip tikrai turėtų įvykti, jei baigtinėje srityje žvaigždžių skaičius būtų baigtinis. Tačiau jei jų
skaičius begalinis ir jie daugiau mažiau vienodai pasiskirstę, tai to nenutiks, nes nėra centrinio taško, į
kurią jos galėtų sukristi.
Tai parodo, kaip lengva suklysti samprotaujant apie begalybę. Begalinėje Visatoje kiekvienas taškas
centre, nes į visas puses tiek pat žvaigždžių.Tik gerokai vėliau suprato, kad teisingesnis variantas
paimti baigtinę sistemą, kurioje visos žvaigždės krenta viena ant kitos besiverždamos į centrą ir pažiūrėti,
kas būtų papildant vis naujų žvaigždžių. Pagal Niutono dėsnį papildomos žvaigždės niekaip vidutiniškai
nepaveiks ankstesnių kiek žvaigždžių bepridėtume, jos visad veršis į centrą. Tad begalinis statinis
Visatos modelis negalimas, jei gravitacinės jėgos tėra tik abipusės traukos.
Tačiau tuo metu niekam į galvą neatėjo besiplečiančios Visatos idėja. Buvo bandoma modifikuoti
teoriją įvedant atstumiančią gravitacinę jėgą, veikiančią dideliais atstumais. Dabar žinome, kad tokia
pusiausvyra būtų nestabili. Juk vienoje srityje kiek labiau suartėjus žvaigždėms, traukos jėgos tarp jų
sustiprėtų ir viršytų atostūmio jėgas ir žvaigždės imtų sukristi. O jei žvaigždės kiek išretėtų, tai sustiprėtų
atostūmio jėgos ir žvaigždės imtų skirstytis.
Henrichas Olbersas*) 1823 m. paskelbė šiam begaliniam statiniam Visatos modeliui skirtą darbą. Iki tol
buvo pateikiamas toks prieštaravimas jai bet kuria kryptimi žvilgsnis turi remtis į kokią nors žvaigždę.
Tad naktį dangus turėtų ryškiai, tarsi Saulė, švytėti. Olbersas pateikė kontr-argumentą iš tolimų
žvaigždžių ateinanti šviesa turėtų silpnėti, nes ją sugeria pakeliui sutinkama medžiaga.
Bet tada ta medžiaga savo ruožtu turi įkaisti ir ryškiai tarsi žvaigždės spindėti. Tad vienintele išeitimi
lieka prielaida, kad žvaigždės švietė ne visada, o įsižiebė tam tikru laiko momentu. Tada sugerianti
medžiaga dar nespėjo įkaisti arba tolimų žvaigždžių šviesa dar mūsų nepasiekė. Tačiau kyla klausimas:
Kodėl įsižiebia žvaigždės?
Pagal daugelį senovės kosmogonijų Visada atsirado tam tikru praeities momentu. Tai paaiškintina
poreikiu pirmąjai priežasčiai. Kitą pagrindimą knygoje Dievo miestas pateikė šv. Augustinas. Jis
nurodė, kad civilizacija vystosi, o mes prisimename, kas padarė tą ar kitą darbą. Tad žmonija, tikėtina ir
Visata, vargu ar ilgai gyvuoja. Jis priimtina Visatos atsiradimo data laikė atitinkančią Pradžios knygą,
t.y. apie 5000 m. pr.m.e.
O štai Aristoteliui ir daugumai graikų filosofų nepatiko Visatos sutvėrimo idėja, nes ji siejosi su
dievišku įsikišimu. Tad jie laikė, kad žmonės ir juos supantis pasaulis egzistavo ir bus amžinai. O Žemėje
nuolat įvyksta tvanai ir kiti kataklizmai, atmetantys civilizaciją atgal.
Visatos kilmės klausimą labai atidžiai išnagrinėjo I. Kantas Grynojo proto kritikoje (1781). Jis
klausimus ar Visata atsirado tam tikru momentu ir ar ji apribota erdvėje pavadino gryno proto
antinomijomis (t. y., prieštaravimais), nes matė, kad negalima nei įrodyti, nei paneigti nei tezės apie
Visatos pradžios būtinybę, nei antitezės apie amžiną jos egzistavimą. Tezę Kantas argumentavo tuo, kad
jei Visata turėtų pradžią, tai prieš bet kurį įvykį privalėjo būti begalinis laiko taras, ką jis laikė absurdu. O
antitezę grindė klausimu o kodėl tada Visata atsirado tuo, o ne kitu laiko momentu. Iš esmės Kanto
argumentai vienodi ir tezei, ir antitezei ir remiasi tuo, kad praeityje laikas buvo begalinis nepriklausomai
nuo Visatos egzistavimo. Bet nesant Visatos laiko sąvoka išvis netui prasmės. Tai pirmasis nurodė Šv.
Augustinas. Į klausimą, kuo užsiėmė Dievas iki sutveriant Visatą, jis sakė, kad laikas neatskiriama Dievo
sukurtos Visatos savybė ir todėl iki Visatos laiko nebuvo.
Tikint statine ir nekintama Visata, klausimas, ar ji turėjo pradžią, priklauso tik metafizikai ir teologijai. Visus
stebimus reiškinius galima paaiškinti nepriklausomai nuo atsakymo į jį. Bet 1929 m. E. Hubble padarė
stulbinamą atradimą pasirodo, visomis kryptimis tolimos galaktikos sparčiai nuo mūsų tolsta; kitaip
sakant, Visata plečiasi. Taigi, maždaug prieš 10-20 mlrd. metų visi dangaus objektai buvo viename taške,
Visatos tankis buvo nepaprastai didelis. Ir klausimas buvo pakeistas: kaip atsirado Visata?
Visatos pradžioje visi mokslo dėsniai netenka prasmės ir neleidžia prognozuoti ateities. Jei iki tol ir
vyko kažkokie reiškiniai, tai jie niekaip negalėjo paveikti vyksmo dabartyje. Dėl nepastebimų jų pasekmių į
juos galima tiesiog nekreipti dėmesio. Ir ši Visatos pradžios koncepcija labai skyrėsi nuo ankstesnės.
Dievui visai nesvarbus buvo laiko momentas statinės Visatos sutvėrimui, O jei Visata plečiasi, tai privalo
egzistuoti fizikinės priežastys, verčiančios taip elgtis. Aišku, galima teikti, kad Dievas sukėlė Didįjį
sprogimą, tačiau absurdiška tvirtinti, kad Visata iki tol egzistavo. Didžiojo sprogimo teorija nepašalina
Dievo, tačiau nustato tikslią jo atlikto darbo datą! *)
Vilhelmas Olbersas (Heinrich Wilhelm Matthias Olbers, 1758-1840) vokiečių
gydytojas ir astronomas mėgėjas. Pagal susikurtą matematinį modelį jis išskaičiavo, kad Saulės sistemoje trūksta vienos planetos,
kuriai davė Fajetono pavadinimą.
Papildomai skaitykite:
|
modelį priėmė rimtai 
