Global Lithuanian Net:    san-taka station:
„Gyvasis“ vanduo  

Nudegęs pienu, pučia į vandenį,  gyvenimiška patirtis

taip pat skaitykite  Jaunystės eliksyro paieškos  

Formulę H2O žino daugelis, tačiau visos vandens paslaptys toli gražu dar neatskleistos. Broliai Igoris ir Vadimas Zelepuchinai (Igoris, profesorius, dabar yra Šv. A. Nevskio cerkvės Šue mieste prižiūrėtojas) sukūrė savą „gyvojo vandens“ metodą, užpatentuotą dar 9-me dešimtm.

„Gyvasis vanduo“ egzistuoja! Ir ne pasakose, o tikrovėje. Tačiau, jei „negyvo vandens“ gauti nesunku, tai gyvo vandens nepripilsi nė antpirščio. Tai aiškina austrų mokslininkas Karlas Trinčeras (1910-1996).

Fermentų molekulės ir antikūniai žmogaus organizme randasi koloidiniame pavidale. Ir koloidinė chemija gali padėti prasisverbti į gyvybės paslaptis. Labai svarbi vandens savybė ta, kad 30-45oC intervale kvazikristalinės ir skystos vandens masės maždaug lygios ir galimybės pereiti iš vienos fazės į kitą – maksimalios. Be to, vanduo pasižymi minimaliu šiluminiu imlumu ir maksimaliu tankumu. Labiausiai tie reiškiniai pasireiškia esant 36-42oC, t.y. kūno temperatūros ribose. Tačiau vanduo ląstelėse nėra grynu pavidalu! Tyrimai parodė, kad eritocite, tarp dviejų hemoglobino molekulių randasi tik dvi vandens molekulės. Ir dar be to, eritrocite vanduo privalo vienu metu turėti ir kristalinę tvarką, ir skysčio savybes, kas neįmanoma negyvoje gamtoje. Tačiau tai leidžia biologinė termodinamika. Taip Karlas priėjo mintį, kad egzistuoja ir ketvirtoji vandens būsena, „gyvasis vanduo“, - tačiau jo negalima išskirti iš gyvo organizmo. Tai ir yra gyvybės substratas, materia vitae.

Vandens stuktūra gyvame organizme bei negyvojoje gamtoje skiriasi. Tad geriant įprastinį vandenį, jis įsisavinamas ne iškart – reikia jį atitinkamai perstruktūrizuoti, o tam reikia nemažai energijos. Tačiau yra būdų, kaip vandenį labiau pritaikyti prie mūsų organizmo. Vienas jų – ištirpęs (ledas ar sniegas), kuris labiausiai tinkamas. Tačiau dabartinės ekologijos sąlygomis tai gali būti pavojinga sveikatai. Galima sušaldyti ir tirpinti vandenį, tačiau ne visada po ranka šaldytuvas.

Broliai nustatė, kad iš vandens dalinai pašalinus dujas (angklies dvideginį ir deguonį), jis savo struktūra priartėja prie vandens kūno ląstelėse. Moksle žinoma tokia sąvoka kaip redoks-potencialas. Jis organizmo įsisavinamo vandeniui turi b9ti minus 70-90 milivoltų, o iš krano bėgančio vandens RP – plius 300-400 mV. Iškart aišku, kiek energijos reikia vandens pervedimui iš vienos būsenos į kitą! O štai „nudujinto” vandens RP – minus 140 mV. Kai tokiu vandeniu buvo apšlakstomi augalai ir medžiai, tai lapai šį vandenį įsisavino triskart greičiau nei įprastą, o derlingumas išaugdavo 30%. Taip pat nustatyta, kad nuo „nudujinto“ vanduo greičiau užgyja nudegimai, žaisdos, jis padeda esant sutrenkimams. Prausiantis tokiu vandeniu, oda sudrėkinama be jokių kremų. Suvytusią morką valandai palaikius tokiame vandenyje, ji „atgyja“ ir įgauna šviežios išvaizdą.

Toks vanduo valo kraują ir padidina imunitetą. Tam reikia vieną mėnesį ryte, „ant tuščio skrandžio, išgerti po ketvirtį stiklinės, tada padaryti savaitės pertrauką ir pakartoti. Tokiu vandeniu paskalaujant nosį, gerokai mažesnė tikimybė pasigauti gripą.

Nudujinto vandens lengva pasigaminti – netgi paprastoje virtuvėje.
Vandenį iš krano (jei nėra filtro, reikia leisti jam išsistovėti atvirame inde) atvirame inde pakaitinti iki 90o (iki pirmojo burbuliuko) – tuo metu iš vandens pašalinama didžioji dujų dalis. Tada indas uždengiamas ir įstatomas į kitą, didesnį indą su šaltu vandeniu. Atvėstant vyksta vandens struktūros kitimas. Toks vanduo savo savybes išlaiko nuo 3-4 val. iki paros. Jį galima gerti, juo praustis ir vilgyti žaizdas.

Taip pat skaitykite Kitoks, sunkusis vanduo  

Water cristal
Iš Horobezu kalnų upės, Hokaido

Nepaprastos vandens savybės  

Jau per 20 m. japonas Masaru Emoto1) tiria vandenį, o tiksliau jos kristalus – fotografuoja, o tada analizuoja per mikroskopą. Savo pasiekimais 2004 m. kovo 16 d. pasidalino Varšuvos Geologijos institute. Taip pat savo tyrinėjimus perteikė 2002 m. išleistoje knygoje „Vandens siunčiamos žinutės“.

M. Emoto parodė, kad kristalų forma labai įvairi, o jų išvaizda priklauso nuo informacinio poveikio vandeniui (iki šiam kristalizuojantis). Pagrindinė vandens kristalų, puikiai žinomų snaigių, struktūra ura šešiakampis. Būtent nuo jo susidarymo ir prasideda kristalizacija. Aplink šį šešiakampį gali susidaryti įvairūs ornamentai - „papuošimai“. Jų pavidalą, kaip ir spalvą, apibrėžia prieš tai vandens priimta informacija.

Optimalia kristalų susidarymo temperatūra pasirodė esanti -5o C. Būtent tokią savo tyrimų metu palaiko tyrinėtojas.

Tyrimų pagrindu tapo amerikiečių biochemiko Li Lorenzeno darbai. Juose 9 dešimtm. pirmąkart įrodyta, kad vanduo kaupia ir išsaugo gautą informaciją. Emoto pradėjo stengtis gauti vizualų tokios vandens savybės patvirtinimą.

Pasirodė, kad kristalai, kai į vandenį buvo „kreipiamasi“ tokiais žodžiais, kaip „gerumas“, „meilė“, „angelas“, „dėkingumas“, įgavo taisyklingą simetrinę struktūrą ir buvo papuošti sudėtingais ornamentais. Tačiau jei vandeniui buvo sakoma „blogis“, „neapykanta“, „piktumas“, „tu durnius“, tai susidarydavo smulkūs deformuoti ir negražūs kristalai. Ir be to nebuvo svarbu, ar žodžiai buvo ištariami balsu ar užrašomi ant popieriaus, priklijuoto prie vandens indo. O jeigu vandeniui nesakoma nieko, tai susidaro taisyklingos formos kristalai, tačiau jie būna įprasti, "pilki", beveik be papuošimų.

Be to vandeniui nesvarbu, kokia kalba su juo bendraujama – ji supranta bet kokią kalbą. Bandymai parodė, kad nesvarbu ir atstumas. Taip M. Emoto, būdamas Melburne, siuntė mintis vandeniui Tokijuje. Matyt, kad erdvė ir laikas neturi įtakos informacijos perdavimui.

Toliau buvo nustatyta, kad vanduo gali atpažinti ir atvaizduoti tokias žmogaus emocijas, kaip baimė, skausmas, kančia. Ypač gerai tai pailiustruoja nuotraukos, padarytos po Kobė žemės drebėjimo 1995 m. Iš šio miesto vandentiekio vandens, paimto iškart po katastrofos,
Water cristal
Kartojant: Nusibodai! Užmušiu!
susidarė deformuoti ir bjaurūs kristalai. O kristalai po trijų mėnesių iš ten pat paimto vandens jau turėjo taisyklingą formą. Mat Kobė gavo daugelio šalių pagalbą, daugybė žmonių visame pasaulyje užjautė nukentėjusius.

Panašiai kristaluose perteikiama ir vandens kokybė. Pvz., iš Temzės Londone ir Senos Paryžiuje paimtų vandens mėginių aplamai nepavyko gauti kristalų. Los Andželo vandens kristalai buvo tiesiog siaubingi. Tuo tarpu kristalai iš šaltinių ar ledynų vandens buvo tiesiog puikūs.

Vanduo reaguoja ir į muziką. Išklausęs Bethoveno kūrinius, Šuberto „Avia Maria“ ar Mendelsono „Vestuvių maršą“ vanduo sukuria fantastinio grožio kristalus. O klaususio "Mažųjų gulbių šokį" iš Čaikovskio „Gulbių “ vandens kristalų siluetai priminė paukščius.

O vandeniui pasakius 5 pagrindinių religijų pavadinimus, susidarė penkiakampiai kristalai, kuriuose galima įžvelgti žmogaus veidą.

Taigi tai tarsi Ruperto Šeldreiko hipotezės patvirtinimas apie morfogeninių (formas sudarančių) laukų, išsaugančių informaciją, egzistavimą. Tą informaciją gyvos būtybės neperduoda genetiniu būdu, o nuskaito iš tų laikų.

Prisiminkime, kad žmogus beveik visas sudarytas iš vandens. Tad kūne esantis vanduo sukaupia visas žmogaus mintis, jausmus, emocijas. Tad nuo to priklauso ir mūsų sveikata, ir savijauta.

Kilo abejonių? Ne viskas taip paprasta...

Kai kurie į prieš tai aprašytus dalykus tikriausiai sureagavo skeptiškai. Ir taip jau nutinka, kad po tyrinėjimų, paskelbtų nepasiteisinusiais, tam tikrų klausimų nagrinėjimai tampa savotišku tabu. Ir to pasekmė – mokslo vystymosi trikiai. Taip, pvz., nutiko vandeniui.

1962 m. chemikas iš Kostromos N. Fediakinas2) labai siauruose, iki 25 mikronų skersmens, kapiliaruose pirmąkart aptiko vandenį su neįprastomis savybėmis (išsamiai apie tai >>>>>). Toliau tyrimus pratęsė Maskvos Fizikinės chemijos institute, o tada subruzdo ir Europos bei JAV mokslininkai. Netrukus nustatyta, kad tai skaidrus vanduo, kurio tankis 1,4, lūžio rodiklis 1,48, nelakus kambario temperatūroje, užšąlantis -40oC temperatūroje, 15 kartų klampesnis. Infraraudonajame spektre aptiktos dvi naujos sugėrimo linijos, kas reiškia, kad tai kažkoks naujas junginys. Vanduo tarsi tampa polimeru, tad jį ir pavadino polivandeniu. 700oC temperatūroje jis buvo verčiamas garu, tačiau praktiškai neprarado savo keistų savybių. Aukštesnėje temperatūroje jis virsdavo įprastu vandeniu.

Reiškinio atradimas sukėlė visuomenės susidomėjimą, tačiau tai truko neilgai, nes vandenyje aptiko priemaišų, kurias ir „apkaltino“ dėl tų savybių. Dėl spaudimo atradėjams teko pripažinti, kad tai „tikrai“ dėl priemaišų. Ir tyrimus užmetė...

Tačiau klausimas liko atviras. Ir net jei tai tikrai dėl mikro priemaišų, tai vertėjo bent jau išsiaiškinti, juk tikrovėje vandenyje visada kažkas yra. O chemijos istorijoje tikrai likę neaiškių dalykų, pvz., virpančių struktūrų (1834 m. M. Rozenšeldo „mirkčiojanti kolba“; 1951 m. Belouso-Žabotinskio reakcijos metu pasirodančios spalvotos erdvinės struktūros) susidarymo priežastys.

Vandens sistemose virpesius stebėjo ir anksčiau. 1989 m. V. Černikovas baltymų, druskų, glicerino ir ksilolo vandens tirpaluose stebėjo lėtus šviesą išsklaidančius virpesius. Tai 2006 m. patvirtino ir išvystė M. Sedlakas, pastebėjęs, kad įvairiuose tirpaluose (natrio chlorido, citrinos rūgšties, gliukozės, acto, etanolo ir kt.) randasi 0,1-0,5 mikrono dydžio sritys su didesniu tankiu. K. Ito 1994 m. tyrė vandenį su latekso mikrodalelėmis – jame po kurio laiko imdavo formuotis švarios sritys. Vėliau su laiku suspensija vėl tapdavo vienalyte. 1995 m. japonas Ch. Jošida pademonstravo, kad švarioje srityje patalpintos vienetinės dalelės judrumas sumažėja, t.y. ten vanduo elgiasi kiek kitaip. To nepaaiškina dabartinė koloidų teorija.

Vandens molekulė sudaryta iš 3 atomų (H2O), erdvėje sudarančių lygiašonį trikampį, kurių viršūnėje yra deguonis. Visa tokios molekulės elektronų sistema sudaro taisyklingą tetraedrą, pasižymintį poliariškumu. Todėl vandens molekulės susigrupuoja taip, kad kiekviena jų turi 4 gretimas molekules, o jas sieja vadinamoji vandenilinė jungtis. Ledo kristaliukų įvairovė, pasižyminti fantastiškomis formomis (pvz., kiek daug yra snaigių figūrų), priklauso nuo šių vandens molekulių ypatybių.

Žinoma, kad elektrinis laukas neprasiskverbia į metalus, o į dielektrikus – bet kokiu gyliu, tik kažkiek silpnėdamas. Tai vadinama dielektriniu svarbumu, kuris vandeniui yra gana aukštas (81, nors yra skysčių, kuriems jis dar aukštesnis, pvz., sieros rūgščiai jis apie 100). Tačiau tai teisinga tik pastoviai srovei ir tik esant tam tikrai temperatūrai. Tačiau tai tik pradžia – mat elektrinis laukas (tiek pastovus, tiek kintamas) vis tik praninka į metalus – pastovus bent jau tarpatominiu lygiu, o kintamasis priklausomai nuo dažnio (ir dideliems dažniams jis irgi mažas). Kintamo lauko prasiskverbimą į įvairias medžiagas stebime kaskart, kai išeinam pasišildyti saulėje ar įjungiame mikrobangų krosnelę. Beje, ir į dielektrikus el. laukas prasiskverbia ne į bet kokį gylį, nes idealių dielektrikų nebūna – net gryniausias vanduo turi jonų pralaidumą, dideliame gylyje nuslopinančiame el. lauką (į tai atsižvelgiama sudėtingesnėse teorijose).

Tačiau vanduo dalinai išlaiko vandenilinių jungčių tetraedrinę struktūrą, būdingą ledui. Tada krūvis pernešamas ne jonų H3O+ ir OH- judėjimu, o protonų palei tas jungtis. Tokiu atveju vanduo labai įmantriai ekranuoja pastovų el. lauką – mažais atstumais jis elgiasi tarsi dielektrinis skvarbumas būtų 3,2 (kaip aukštų dažnių atveju), t.y., jis silpta dešimtis kartų silpniau nei įprastai. O „dideliais“ (mikronų ir didesniais) atstumais dielektinis skvarbumas auga link begalybės ir vanduo visiškai ekranuoja el. lauką (visai kaip laidininkas). Ir tik tarpiniais atstumais turime reikšmę 80...

Skystas vanduo yra dviejų fazių

„Nature Physics“ 2026 m. birželio 4 d. paskelbtame Xiao Cheng Zeng’o8) ir kitų iš Honkongo un-to straipsnyje parodoma, kad molekuliniame lygmenyje skystas vanduo susideda iš dviejų viena į kita pereinančių lokalių struktūrų: a) tankios netvarkingos (HDL); b) žemesnio tankio atviros ir sutvarkytos (LDL). Tai suteikia pagrindą jau senai egzistuojančiam dviejų vandens būsenų modeliui ir skysto vandens virsmo teorijoms labai atšaldytame vandenyje. Tokia dvejopa vandens struktūra leidžia paaiškinti neįprastas vandens savybes, pvz., didžiausią tankį esant 4oC ir kodėl ledas plaukia.

Tačiau problema nėra vien eksperimentinė - net ir modeliuojant tradiciniai metodai, matuojantys lokalų tankį ir energijos skirtumus tarp molekulių, nesugebėjo aiškiai atskirti šių dviejų struktūrų. Reikėjo būdo, kaip būtų galima atskleisti kiekvienos struktūros molekulinį pirštų atspaudą. Ir komanda pasirinko gilaus apsimokymo kelią. Kas neįmanoma žmogui, buvo pavesta dirbtiniam intelektui.

Modelis apsimokė maždaug su 74 mln. lokalių vandens konfigūracijų, gautų iš molekulinės dinamikos simuliacijų, naudojant TIP4P/Ice vandens modelį, kuris yra plačiai naudojamas ir tikslus vandens skaičiavimo modelis plačiame temperatūrų ir slėgių diapazone. Maždaug 17% apsimokymo duomenų gauta iš fazinio virsmo srities, o likusieji – iš už jos ribų. Taip siekta užtikrinti, kad modelis 0mokytųsi įvairiomis sąlygomis.

Tada imta ieškoti slaptų fizinių charakteristikų, t. y. verčių. Išeinančių iš numatytų modelio. Įvedę du apribojimus, juos keisdami ieškojo konfigūracijos, kurioje dvi struktūros galėjo būti aiškiausiai matomos. Ir galiausiai jos „pasimatė“!

Tačiau tyrimas atskleidė ir kai ką daugiau! nei vien šių dviejų struktūrų egzistavimo patvirtinimą. Abiejų struktūrų abipusis konversijos būdas priklauso nuo sistemos vietos fazių diagramoje. HDL atveju abopusė konversija vyksta „viršutiniu puskilpiu“ per vieną pereinamąją būseną. LDL atveju ji vyksta kitu „apatiniu puskilpiu“ per kitą pereinamąją būseną.

Netoli abiejų fazių ribos šie du keliai susijungia į sudėtingą trimatį „uždaros kilpos“ kelią, apimantį tris pereinamąsias būsenas (t. y. su trimis balno taškais). Sistemai tolstant nuo ribos ir vienai fazei pradėjus dominuoti, ši pilna uždara kilpa vėl virsta paprastesniu vieno kelio (vieno balno) puskilpiu.

Pirmąkart dviejų fazių skysto vandens teorija pasiūlyta Bostono un-to tyrėjų (H. Eugene Stanley9), Peter Poole10) ir kt.) dar 1992 m. Jie vykdydami kompiuterines simuliacijas spėjo, kad ypač atšaldytas vanduo gali išsiskirti į dvi fazes, pasiekdami antrąjį kritinį tašką. Bet dar nuo 20 a. vidurio egzistavo koncepcijos, kad skystas vanduo yra kelių skirtingų struktūrinių „būsenų“ mišinys, pvz., paminėtina A. Eucken'o11) teorija (1946).

Pohango Mokslo ir technologijų un-to Pietų Korėjoje mokslininkų komanda, vadovaujama Kyung Hwan Kim’o12), bendradarbiaudama su Anders Nilsson’u13) iš Stokholmo un-to stebėjo vandens virsmo tarp fazių kritinį tašką14) (LLCP). Apie tai jie paskelbė „Science“ 2026 m. kovo 26 d.

Spėta, kad LLCP yra daugelio vandens neįprastų savybių priežastis, o jis randasi stipriai atšaldytame vandenyje kažkur tarp -40oC ir -70oC (t.y. „niekieno žemėje“). Norint eksperimentiškai patikrinti hipotezę, reikėjo išmatuoti skyso vandens kiekį, kuris lieka neužšalęs žemesnėje nei -40oC temperatūroje. Tik problema ta, kad tokioje temperatūroje vanduo užšąla greičiau, nei spėja užfiksuoti įprastiniai matavimo metodai.

Tyrėjai šią problemą bandė išspręsti visą dešimtmetį ir galiausiai ją įveikė panaudoję XFEL15) lazerį iš Pohango greitintuvų laboratorijos. Jau 2017 m. ji parodė, kad įmanoma tirti skystą vandenį jam neužšąlant iki -45oC, O 2020 m. jie patobulino savo metodą, panaudodami amorfinį ledą16), išplėsdami ribą iki -70oC ir pateikdami pirmuosius įrodymus apie dvi skirtingas skystas būsenas itin žemose temperatūrose. Ir galiausiai jie tiksliau įvertino vandens kitimą priklausomai nuo temperatūros ir slėgio ir stebėjo LLCP prie artimos -60oC temperatūros.

Praktinė pereinančių dviejų fazių nauda chemijos ir vaistų pramonei (kur vanduo naudojamas kaip tirpiklis ar cheminėse reakcijose), klimato ir planetos procesų modeliavimui – t.y. ir kompiuterinėms simuliacijoms minėtose srityse. Biologijoje ir farmacijoje tai leistų tiksliau įvertinti kaip vandens molekulės sąveikauja su stambiomis molekulėmis, tokiomis kaip baltymai ir pan. Geologijoje paaiškintų vandens elgseną esant dideliam slėgiui (giliai Žemėje) ar ypač žemai temperatūrai...

Šaltojo karo panika dėl naujo tipo vandens

7-ojo dešimtm. pabaigoje mokslo pasaulis sunerimo dėl naujo mirtinai pavojingo „polivandens“, - kas šiandien yra geriausias „patologinio mokslo“ pavyzdys. Tai apie sovietų „atrastą“ vandens tipą, užšąlantį žemesnėje (apie -40oC) ir užverdantį aukštesnėje temperatūroje (+150-240oC). Pasaulyje imta nuogąstauti, kad išleistas jis gali sukelti ekologinę katastrofą. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad tai tiesiog žmogaus prakaitu užterštas vanduo. Sušalės pasaulis: Katęs lopšys

Kurtui Vonegutui, išleidusiam „Katės lopšį“ (1963), kilo mintis, kad laboratorijoje sukurta medžiaga, jei pasklistų, gali akimirksniu sunaikinti gyvybę Žemėje. JAV sukuria „ledas-9” medžiagą, keistą vandens formą, kuri kambario temperatūroje išlieka sušalusi ir prisilietusi gali akimirksniu sušaldyti vandenį. Ir tada mažas jos gabalėlis patenka į vandenynus, juos užšaldydama ir taip iš esmės sunaikindama gyvybę Žemėje:
„Nebuvo jokių kvapų. Nebuvo jokio judesio. Kiekvienas mano žingsnis girgždėjo melsvai baltame šerkšne. Ir kiekvienas sugirgždėjimas garsiai aidėjo. sustingimo sezonas baigėsi. Žemė buvo aklinai sustingdyta“.

Keista, kad K. Vonegutui visai to nežinant, TSRS mokslininkai jau tyrinėjo tai, ką laikė nauja vandens forma. Jį 1962 m. atrado Nikolajus Fediakinas iš Kostromos ir jis tada patraukė Maskvos Fizikinės chemijos instituto direktoriaus Boriso Deriagino3) dėmesį. B. Deriaginas įsitikino, kad ši medžiaga yra labiausiai termodinamiškai stabili vandens forma ir kad bet koks su ja kontaktuojantis vanduo virs ta modifikuota versija. Ar neskamba panašiai?

Nepasiekęs deramo susidomėjimo užsienyje, B. Deriaginas, leidus sovietų valdžiai, 1966 m. Notingemo un-te Anglijoje perskaito pranešimą „Liofilinių paviršių poveikis ribinių skysčių plėvelių savybėms“. Čia juo ypač domėjosi Unileverio laboratorijos Češyre (Virale) direktorius Brian Pethica4), patvirtinęs B. Deriagino išvadas ir rezultatus paskelbęs „Nature“ žurnale, iškeldamas hipotezę, kad stiklo silikatai buvo išplauti į vandenį, sukurdami tą keistą vandenį. Tą „žinią“ pasigavo medijos priemonės skleisdamos bauginančias prognozes. O kadangi tai vyko Šaltojo karo laikais, Pentagonas skyrė lėšas „atotrūkiui nuo sovietų panaikinti“.

Grėsmė atrodė reali. Pvz., 1969 m. spalio mėn. žurnalo „Nature“ numeryje fizikas Frank Donahoe5) parašė tokį šiurpų perspėjimą:
„„Aš polimerą laikau pavojingiausia medžiaga žemėje. Elkitės su juo kaip su mirtingiausiu virusu, kol nebus įrodytas jo saugumas“.

Bet atsirado ir skeptikų, kurių vienas buvo 29 m. amžiaus „Bell Labs“ postdoktorantas Dennis Rousseau6), aptikęs didelę natrio, kalio, anglies, deguonies ir chlorido koncentraciją, kas tarsi rodė, kad tie vandens mėginiai tiesiog užteršti. 1971 m. žurnalas „Science“ paskelbė tuos atradimus, iš esmės kartą ir visiems laikams įrodydamas, kad polivanduo iš esmės tebuvo prakaitu užterštas vanduo. Tai tapo vienu „patologinio mokslo“ (kai noras tikėti nauju atradimu nusveria tvirtų įrodymų poreikį) atveju ir davė gerą pamoką: jei kažkas atrodo per gerai, kad būtų galima tuo patikėti, greičiausiai taip ir yra. 1973  m. ir patys autoriai (neskaitant daugelio kitų) pateikė paneigimus. Paskutinė publikacija apie polivandenį moksliniuose leidiniuose pasirodė 1974 m.

Vis tik reikia pasakyti, kad „Ledas-9“ iš tikrųjų egzistuoja, nors ir visai ne taip, kaip aprašė Vonegutas. Jis buvo atrastas 1968 m. ir egzistuoja tik esant aukštam slėgiui. Voneguto brolis7), kuris turėjo fizikinės chemijos daktaro laipsnį iš MIT ir paskelbė straipsnių apie sidabro jodidą ir ledo susidarymą (debesų sėją), greičiausiai pasitarnavo jam kaip įkvėpimo šaltinis.

Juk apie ledą dar daug ko nežinome. Vanduo gali užšalti daugybe būdų, priklausomai nuo slėgio ir temperatūros. Žemėje jis kristalizuojasi tik vienu būdu – tai tas pats „šešiakampis ledas“ arba „ledas ant H“, kaip jį vadina fizikai. Tačiau dabar tyrėjai pirmą kartą pastebėjo, kad vanduo kristalizuojasi ir į „ledą-7“ – egzotišką ledo formą, natūraliai randamą nežemiškose aplinkose.

„Ledas-7“ galbūt nėra toks intensyvus kaip išgalvotasis „ledas-9“, bet dėl to jis ne mažiau įdomus. Jis irgi yra stabilus kambario temperatūroje, tačiau jo susidarymui reikia skysto vandens su slėgimu per 3 GPa. Nors Žemėje jo natūraliai nerandama, mokslininkai mano, kad „ledo-7“ gali būti planetose milžinėse bei jų lediniuose palydovuose.

Trumpos biografijos ir paaiškinimai:

Masaru Emoto 1) Masaru Emoto (1943 -2014) – japonų rašytojas, pseudomokslininkas, išgarsėjęs teiginiais, kad, esą, žmogaus mintys ir emocijos veikia užšąlantį vandenį, t.y., priklausomai nuo minčių susiformuoja „gražūs“ arba „negražūs“ ledo kristalai. Juos gali paveikti ir muzika ar malda. Jis nuo 1999 m. išleido 4 tomus „Žinutės nuo vandens“. Jis buvo pristatytas ir rusų pseudomoksliniame dokumentiniame filme „Didžioji vandens paslaptis“ (2006), gavusiame net TEFI premiją už „geriausią dokumentinį filmą“, o taip pat amerikiečių „Nuslėpta: vis tik ką žinom?“ (2004).

2) Nikolajus Fediakinas (1930-1989) – tarybinis fizikas, išgarsėjęs anomalaus „polivandens“ atradimu 1961-62, kai dirbo Kostromos technologijos inst-te. Atlikdamas bandymus su vandens garų kondensacija plonučiuose stikliniuose vamzdeliuose pastebėjo, kad juose susidaro vanduo su neįprastomis savybėmis: 10-40% didesniu tankiu, 15 kartų didesniu klampumu ir kitomis užšalimo ir užvirimo temperatūromis. Apie tai pranešė B. Deriaginui, kurio tolimesni pranešimai ties 8-o dešimtm. riba sukėlė „audrą“ pasaulyje. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad tos savybės kilo dėl iš vamzdelių išplautų silikatų. Vis tik tai suteikė impulsą paviršinių reiškinių tyrinėjimui. O pats N. Fediakinas liko paprastu provincialiu tyrinėtoju, kai jo pastebėjimas sukėlė vieną ryškiausių diskusijų mokslo pasaulyje.

3) Borisas Deriaginas (1902-1994) – tarybinis chemikas, akademikas (1992), padėjęs pagrindus teorijai apie koloidus ir skysčių paviršius (plėveles). Vadovavo Fizikinės chemijos inst-to laboratorijai ir skyriui (1936-88), daug metų buvo „Koloidinio žurnalo“ vyr. redaktoriumi. Pasiūlė Deriagino aproksimaciją apie jėgą, veikiančią tarp baigtinio dydžio kūnų per jėgą tarp dviejų plokščių pusiau begalinių sienų. Sukūrė tamprių kūnų adgezinio kontakto modelį (DMT). 1962-73 m. palaikė N. Fediakino atrasto ypatingo „polivandens“ egzistavimą, kurį vėliau pats paneigė dėl silikatų jame buvimo.

4) Brianas Petyka (Brian Pethica, g. apie 1926 m.) - britų chemikas, žinomas darbais koloidų ir paviršinių reiškinių srityje. Dirbo Unileverio tyrimų centre, moksliškai pagrįsdamas daugelį „Unilever“ produktų, įskaitant ploviklius ir margariną. 7-ojo dešimtm. pabaigoje įsitraukė į „polivandens“ klausimus. Vėliau persikėlė į JAV, pereidamas į akademinę sritį (Klarksono un-tą).

5) Frankas Donuhjū (Frank J. Donahoe, 1925–2010) - amerikiečių fizikas, žinomas dėl indėlio į puslaidininkių fizikos tyrimus (ypač termoelektrinius reiškinius) ir ilgametę akademinę veiklą Wilkes un-te. Taip pat domėjosi filosofija, teologija, ryšiais tarp mokslo ir religijos, kėlė klausimus apie visatos prigimtį ir žmogaus vietą joje. Mėgo keliauti. Jo atminimui Wilkes universitete 2010 m. įsteigta Donahoe stipendija, skirta gabiems fizikos studentams paremti.

6) Denis Ruso (Denis L. Rousseau) - amerikiečių biofizikas, A. Einšteino vardo medicinos koledžo Niujorke profesorius (nuo 1996 m.). 1969 m. įsidarbino „AT&T Bell Labs“ ir ten 8-me dešimtm. išgarsėjo spektroskopijos pagalba demaskuodamas „polivandenį“, šį atvejį aprašęs kaip „patologinio mokslo“ pavyzdį. Paskutiniu metu tiria hemoproteinus naudodamas rezonansinę Ramano spektroskopiją.

7) Bernardas Vonegutas (Bernard Vonnegut, 1914-1997) – amerikiečių meteorologas ir chemikas, vyresnysis rašytojo K. Voneguto brolis. Niujorko valstijos un-to profesorius (nuo 1967 m.). Jam priskiriamas sidabro jodido panaudojimas debesų sėjai (1946). Vėliau pasižymėjo indėliu į atmosferos įelektrinimo tyrimus, žaibų susidarymą, pasiūlė teoriją apie konvekcijos įtaką krūvio pernešimui debesyse. Kūrė naują tyrimo įrangą; gavo 28 patentus (tarp jų ir sūkurinio švilpuko).

8) Xiao Cheng Zeng (g. 1963 m.) - kinų mokslininkas, besidarbuojantis fizikinės chemijos ir medžiagų mokslo srityse. Daktaro laipsnį gavo 1989 m. JAV, o vėliau vykdė tyrimus fizikinės chemijos srityje Čikagos (1989-92) ir Los Andželo Kalifornijos (1992-93) un-tuose. Dabartiniu metu yra Honkongo miesto un-to profesorius. Daugiausia dėmesio skiria skaičiuojamajai fizikinei chemijai, prisidėdamas prie termodinamikos ir nanokonfinuoto vandens bei ledo fazinių virsmų, vandens ir paviršiaus sąveikos bei drėkinimo, aukso klasterių mokslo ir nanokatalizės, atmosferos reakcijų ir mažo matmens medžiagų skaičiuojamojo projektavimo sričių. Darbuose panaudoja dirbtinį intelektą, pvz., tiriant dviejų vandens fazių egzistavimą. Paskelbė per 750 straipsnių.

9) Haris Stenlis (Harry Eugene Stanley, g. 1941 m.) - amerikiečių fizikas, Bostono un-to profesorius (nuo 1976 m.). Svarus jo indėlis į kelias statistinės fizikos sritis, kaip kad fazės perėjias, perkoliacija, nesutvarkytos sistemos, polimerai, biologinė fizikas ir kt.). 1992  m. su P. Poole ir kitais pasiūlė skystų fazių perėjimo taško (LLCP) teoriją, kuria ne tik siekė paaiškinti vandens anomalijas, bet ir pritaikyti visiems skysčiams su tetrahedrine simetrija. Ji teigia šiuos skysčius turint dvi skirtingų tankių (LDL ir HDL) būsenas. Tik neseniai ji patvirtinta eksperimentiškai. 1994 m. įvedė termino ekonofizika apibūdinat fizikos terminų naudojimą ekonomikoje.

10) Piteris Pulas (Peter H. Poole) - kanadiečių fizikas ir kompiuterinės simuliacijos specialistas, vienas iš LLCP itin šaltame skystame vandenyje hipotezės autorių (1992 m. kai dirbo Bostono un-te), paskelbusių straipsnį „Nature“. Yra Antigonišo St. Francis Xavier’o un-to profesorius. Tyrimų sritys: tankios medžiagos fizika, termodinaminės anomalijos, fazių perėjimas. Skysčių ir amorfinių medžiagų kompiuterinės simuliacijos. Arnoldas Tomas Oikenas

11) Arnoldas Oikenas (Arnold Thomas Eucken, 1884-1950) – vokiečių chemikas ir fizikas, pasižymėjęs indėliu į termodinamiką ir molekulinę fiziką (ypač dėl vandeminio šiluminės talpos žemose temperatūrose), o taip pat atradęs terminio laidumo Oikeno dėsnį. Išvystė Oikeno-Polanio absorbcijos teoriją. Nusižudė.
1946 m. pasiūlė idėją, kad skystas vanduo egzistuoja kaip pusiausvyra , sudarytas iš skirtingų molekulinių agregatų arba polimerų: monomerų, dimerų, tetramerų ir oktamerų. Jų santykiai kinta priklausomai nuo temperatūros. Anot jo, apie 30% vandens molekulių sudaro didesnes, masyvesnes oktamerines struktūras. Oktamerų sankaupos užima didesnį tūrį - ir tai gali paaiškinti neįprastą vandens tankį ir plėtimosi elgseną. Ši idėja paskatino vėlesnes dviejų ir daugiau būsenų vandens teorijas, tokias kaip H. Franko ir Wen-Yang „virpančių sankaupų“ teoriją (1957).

12) Kyung Hwan Kim - Pietų Korėjos chemikas, Pohango mokslo ir technologijų un-to (POSTECH) profesorius. Išgarsėjo spręsdamas įsisenėjusias vandens anomalijas molekulinės fizikos priemonėmis: nustatė dvi skysto vandens būsenas (2020) ir LLCP (2026). 2016-18 m. vykdė postdaktarinius tyrimus Stokholmo un-te vadovaujant Anders Nilsson’iui. Domėjimosi sritys:rentgeno spektroskopija, andens ir ledo anomalijų struktūrinė kilmė, baltymų dinamika, metalo-organiės reakcijos tirpale.

13) Andersas Nilsonas (Anders Nilsson, g. 1956 m.) - švedų cheminės fizikos srities mokslininkas. Stokholmo un-to profesorius (nuo 2014 m.). Geriausiai žinomas vandens struktūros ir dinamikos tyrimais siekiant suprasti neįprastas vandens savybes. Taip pat domisi cheminėmis reakcijomis, vykstančiomis realiu laiku, ir energijos transformacijomis, galinčiomis padėti ateities energetikai. Paskelbė per 350 straipsnių ir išleido knygą „Cheminiai ryšiai paviršiuose“ (2008, kartu su bendrautoriais). 1993  m turėjo dvasinį atsivėrimą ir nuo tada labai susidomėjęs dvasingumu ir net išleidęs knygą „Kilnus širdies kelias“ (2014).

14) LLCP - taškas, kuriame dingsta skirtumas tarp dviejų vandens skystųjų fazių (HDL ir LDL) ir lieka viena vandens fazė, panaši į vandenį, su kuriuo susiduriame kasdieniame gyvenime. Buvo iškelta hipotezė, kad būtent tas taškas yra daugelio anomalių vandens savybių priežastis.

15) XFEL (X-ray free-electron laser) - Itin ryškus rentgeno spindulių šaltinis, dažnai įvardijamas kaip skleidžiantis iki 10 kvadrilijonų (1015) kartų ryškesnę šviesą nei Saulė. Jis leidžia stebėti struktūrinius pokyčius molekuliniu lygmeniu, vykstančius maždaug per vieną dešimt trilijoninę (1/1013) sekundės dalį.

16) Amorfinis ledas - į stiklą panaši ledo forma, kai vandens molekulės neturi kristalinės struktūros ir yra netvarkingai išsibarsčiusios konfigūracija. Jis paprastai būna LDA, HDA ir MDA variantais. Tai įprasta ledo forma kosmose, tačiau Žemėje ji reta.

Papildomai skaitykite:
Bermudų trikampis
Povandeninė civilizacija
Jaunystės eliksyro paieškos
Vanduo kalendorinėse šventėse
Gyvybės paieškos Marse
Prasiplečia gyvybės ribos
Kitoks, sunkusis vandenilis
Dinozaurai Jakutijos ežeruose
Kodėl jūra ardo Palangos kopas?
Ar visad tai tik paramokslinės idėjos?
Panspermia: užkratas iš kosmoso
Žvaigždžių sporos, Žvaigždžių vaikai
DNR – kvantinis kompiuteris?
Tolimų planetų nuotraukos
Delfinai: afalinos ir orkos
Gyvenimas 2021 metais
Tektitai ir kiti akmenys
Laiko ciklo pabaiga
Paslaptingoji Žemė
Lygiagrečios visatos
Ig nobel premija
Marso emisaras
Žemiausi žmonės
Nibiru planeta
Triukšmai

NSO apsireiškimai ir neįprasti fenomenai Lietuvos danguje ir po juo

Maloniai pasitiksime žinias apie bet kokius Jūsų pastebėtus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Juos prašome siųsti el.paštu: san-taka@lithuanian.net arba pateikti šiame puslapyje.

san-taka station

UFO sightings and other phenomenas in/under Lithuanian sky. Please inform us about everything you noticed and find unexplainable in the night sky or even during your night dreams, or in the other fields of life.

Review of our site in English

NSO svetainė
Vartiklis