Meteoritas iš Marso. UFO Page. Lithuanian

Tačiau stebėjimai iš orbitos leidžia spėti kadaise Marso paviršiuje buvus nemažai vandens. Tokią prielaidą patvirtina ir Žemėje rasti meteoritai, kilę iš Marso. Kai kurie jų turi karbonatų, sulfatų, hidratų ir molio, kurie gali susidaryti tik tiesioginiame sąlytyje su skystu vandeniu.

Tačiau reikia būti tikriems, kad ALH84001 (ir kt.) yra tikrai iš Marso. 9 dešimtm. Pradžioje D. Bogard ir P. Johnson pradėjo tirti Antarktidoje rastus meteoritus ir aptiko kai kuriuose oro burbuliukus stikle uolienų viduje. Spėjama, kad stiklas susidarė meteoritams ar kometoms atsitrenkus į Marso paviršių. Kai kuriais atvejais, smūgiai buvo pakankamai stiprūs, kad išdaužas išsviestų į kosmosą, kur vėliau kai kuriuos jų pasigaudavo Žemės gravitacinis laukas.

D. Bogard ir P. Johnson nustatė, kad kai kurių (viso 5) meteoritų burbuliukuose esančių dujų cheminė ir izotopinė sudėtis tiksliai atitinka Marso atmosferą (išmatuotą 1976 m. "Vikingų"). Tarp tų 5 nebuvo ALH84001; tačiau jame buvusio deguonies izotopų pasiskirstymas, mineralinė sudėtis ir kt. leido į priskirti prie meteoritų iš Marso. Dar 8 dešimtm. pradžioje R. Clayton su bendradarbiais įrodė, kad deguonies 16, 17 ir 18 izotopai silicio mineraluose įvairiuose meteorituose yra savitais kiekiais – priklausomai, iš kurios Saulės sistemos vietos kilę. Clayton padėjo nustatyti, kad 12 meteoritų, jų tarpe ir ALH84001, yra artimai susiję.

Lieka nustatyti dar tris svarbias charakteristikas: a) kokio amžiaus yra Marso uolienos; b) kiek laiko meteoritai išbuvo kosmose; c) kiek laiko jie išbuvo Žemėje.

Laiko tarpas, praėjęs nuo uolienų sustingimo (kristalizacijos), nustatomas naudojant tris skirtingus datavimo metodus: pagal rubidžio ir stroncio izotopus; neodymiumo ir samario; argono. Visi trys rodo ALH84001 amžių esant 4,5 mlrd. metų – t.y., pačioje Marso susidarymo pradžioje (kitų 11 Marso meteoritų amžius svyruoja nuo 165 mln. iki 1,3 mlrd.). Stebėtina, kad rastas tokio amžiaus meteoritas yra tiek mažai pakitęs tiek būnant Marse, tiek Antarktidos leduose.

Meteorito skraidymo kosmose laiką galima nustatyti tiriant helio-3, neono-21 ir argono-38 izotopus. Meteoritui esant kosmose, jis daužomas kosminių spindulių ir kitų aukštos energijos dalelių, kurios sąveikauja su kai kurių medžiagų branduoliais sudarydamos minėtus izotopus. Pagal jų kiekį galima nustatyti buvimo kosmose laiką – 16 mln. metų.

Buvimo Antarktidoje laiką (13 tūkst. metų) nustatė A. Thimothy Jull panaudodamas anglies-14 metodą Nanobacteria

Įdomi ALH84001 ypatybė yra karbonitai, kurie jame randasi kaip smulkūs diskai, tarsi suspaustos sferos, 20-250 mikronų skersmens. Jie dengia meteorito įtrūkimų sieneles ir orientuoti taip, kad yra suspausti vidinių įskilimų sienelių atžvilgiu. Tie diskiukai matyt susidarė iš skysčio prisotinto anglies dioksidu, besisunkusio per uolieną jau susiformavus silikatams. Nė vienas kitų 11 Marso meteoritų neturi tokių struktūrų.

Ir būtent karbonitų diskuose buvo rasti dariniai, leidę spėti buvus mikroorganizmus. Kiekvienas darinys, paimtas atskirai, nėra stiprus argumentas dėl gyvybės, tačiau jų visuma gali būti paaiškinama biologine veikla. Tie elementai yra kelių tipų: 1) geležies oksidų ir sulfidų kruopelės, primenančios tas, kurios susidaro veikiant Žemės bakterijoms; 2) diskuose ir ant jų randamos organinės molekulės (taipogi PAH, policikliniai aromatiniai angliavandeniai); 3) neįprasti dariniai, primenantys Žemėje randamas bakterijų fosilijas. Dar vienas spėjimų yra, kad diskai susidarė iš skysčio su dideliu vandens kiekiu, kurio temperatūra neviršijo 100^o C.

Monica Grady su kitais Anglijoje atliko pirmąjį diskų anglies ir deguonies izotopų tyrimą, kurio metu buvo nustatyta, kad anglies-13 yra daugiau, nei Žemės karbonatuose, tačiau atitinka kiekius Marse. Mat dauguma anglies Žemėje sudaryta iš 98,9% anglies-12 ir 1,1% anglies-13. Kai kurios reakcijos gali kiek pakeisti šį santykį (pvz., augaluose daugiau 12 izotopo, o kalkakmeniuose – 13). Tuo tarpu ALH84001 karbonitų diskuose anglies-13 buvo daugiau, nei bet kurioje natūralioje Žemės medžiagoje; o taip pat skyrėsi ir nuo kitų 11-os Marso meteoritų. Tai leidžia daryti prielaidą, kad ALH84001 anglis yra iš Marso atmosferos.

Deguonies izotopų tyrimas gali suteikti informacijos apie temperatūrą, kuriai esant susidarė karbonitai. Tyrimai parodė, kad diskai susidarė temperatūroje, žemesnėje nei 100^oo C temperatūroje, tačiau tai kertasi su daugeliu kitų atrastų faktų.

Galimybę prielaidai dėl galimos biologinės veiklos davė mineralai diskų viduje, atitinkantys Žemės biomineralus. Diskų viduje gausu magnezito (MgCo₃) ir siderito (FeCo₃), o taip pat nedideli kalcio ir mangano. Rastos magnetito (Fe₃O₄) ir sulfidų 10-100 nanometrų dydžio kruopelytės. Magnetito kristalai yra kubo, ašaros ar netaisyklingos formų. Kai kurie kristalai turi nepažeistą struktūrą ir gryni – ir jie atitinka magnetitus, kuriuos sudarė Žemės bakterijos (magnetofosilijose). Dar įdomiau, kad dalis ALH84001 magnetitų išsidėstę į grandinėles, tarsi perlų karoliukai vėrinyje. Būtent taip magnetitus dažnai kuria Žemės bakterijos.

Ko gero įspūdingiausia prielaida yra vizualiai matomos struktūros, primenančios bakterijų fosilijas. Per didelės skiriamosios gebos skenuojančius elektroninius mikroskopus (SEM) matosi, kad diskuose yra ovalo ir vamzdelio formos darinių – apie 380 nanometrų ilgio (rasta ir 500-700 nm ilgio "vamzdelių"). Dar nemažai rasta smulkesnių objektų (40-170 nm ilgio), - o tai apie 10 kartų mažesnis dydis už žemiškas bakterijas. Kas tai – nanobakterijos ar priemaišos?

Kodėl domina, ar buvo gyvybė Marse prieš milijonus metų? Tai gali būti naudinga siekiant suprasti sąlygas, kurioms esant gali atsirasti gyvybė – o kartu ir suprasti gyvybės atsiradimą Žemėje. Be to, jei kadaise Marse egzistavo gyvybė, tai ji gali būti išlikusi iki šiol. Tai sustiprina paskutinių metų atradimai, kad po Marso paviršiumi gali būti vandens ledo pavidalu. Termiškai aktyviose vietose jo gali būti ir skysto.

Gyvybė meteorituose

Meteoritai ilgą laiką tebuvo vienintelė nežemiška medžiaga, kurią buvo galima tirti laboratorijose. Organinių medžiagų aptikimas juose galėjo būti papildomu argumentu apie gyvybę kosmose. 1966 m. padėtį apžvelgė A.A. Imšeneckis¹⁾. Pripažinti, kad anglingų chondritų anglis yra neorganinės kilmės ir panaši į randamą Žemės uolienose. Mažos apvalios organinės skaidulos įtartos esant „sporomis“, tačiau vėlgi labiau tikėtina, kad jos neorganinės kilmės. Aptiktos bakterijos pasirodė pakliuvusiomis į meteoritus susidūrimo su Žemės paviršiumi metu.

Kita vertus, egzistavo tam tikras nepakantumas nepagrįstoms idėjoms. Štai Kazancevo romane „Kosmoso svečias“ (1959) Tunguskos meteoritas laikytas marsiečių laivu su vandeniline bomba, kuis susprogdamas Sibire išgelbėjo Žemę nuo marsiečių užkariavimo. Astronomas J.G. Perelas²⁾ jį užsipuolė, kad nereiktų išmonės pateikinėti kaip mokslinių faktų. Tačiau Kazancevas užsipuolė oficialųjį mokslą, kad šis, atseit, slepia informaciją. Situacija gerai pažįstama...

Kita pseudo-mokslinė kryptis buvo ateivių pėdsakų ieškojimas padavimuose, mituose ir Biblijoje. TSRS 1959 m. M.M. Agrestas³⁾ iškėlė mintį, kad juose gali būti kosmoso svečių lankymosi atspindžių (žr. jo straipsnį >>>>>). Tie liudytų skraidantys ir nusileidžiantys dievai bei angelai, Sodoma ir Gomora sunaikinimas, žmonių pagrobimas (Enochas)... O taip pat atvaizdai ant uolų Sacharoje, mitiniai maži žmogeliukai Kinijoje, Peru pasakos... 1967 m. žurnalo „Sputnik“ nr.1 Viačeslavas Zaicevas⁴⁾ pateikė visą puokštę tokių istorijų.

J. Šklovskis ir kt. (kaip V.N. Komarovas⁵⁾ „Žmogus ir Visatos paslaptys“, 1960) buvo atsargūs šiais klausimais. Vakaruose taip elgėsi F. Hoyle ir G. Gamovas⁶⁾.

Trumpos biografijos

¹⁾ Aleksandras Imšeneckis (1904-1992) – ukrainiečių kilmės tarybinis mikrobiologas, akademikas (nuo 1962 m.). Pagrindiniai darbai iš mikroorganizmų morfologijos ir ekologinės fiziologijos, jų vaidmens medžiagų apykaitoje. Parodė, kad termofilinės bakterijos dauginasi sparčiau už mezofilines ir turi fermentų, išlaikančių aktyvumą esant 90^oC. Rašė apie kosminę biologiją (vakuumo ir radiacijos poveikį, gyvybės aptikimo už Žemės ribų metodus, meteoritų mikrobiologinę analizę).

²⁾ Jurijus Perelas (1905-1964) – rusų astronomijos istorikas, parašęs apie 100 darbų: „Visatos sampratos vystymasis“ (1958), „Iškilūs rusų astronomai“ (1951) ir kt.

³⁾ Matesas Agrestas (1915-2005) – žydų iš Baltarusijos kilmės amerikiečių matematikas, vystęs paleovizitų teoriją. Žinomas darbais apie nepilnas cilindrines funkcijas. Nuo 1962 m. gyveno JAV.
Paleovizitų hipotezę iškėlė 1959 m. Suchumio Fizikos ir technikos instituto seminare, vėliau 1960 m. „Literaturnaja gazeta“ paskelbė straipsnį „Pėdsakai veda į kosmosą“. TSRS pradėta jį už tas idėjas aršiai kritikuoti, bet jos įkvėpė vėlyvesnius tos temos tyrinėtojus (E. fon Denikeną, Z. Sitčiną).
Žr. jo straipsnį „Senovės kosmonautai“.

⁴⁾ Viačeslavas Zaicevas (1917-1992) – rusų filologas, vertėjas ir publicistas, kilęs iš Baškirijos. Nuo 1964 m. gyveno Minske. 1970 m. apgynė daktarinę disertaciją apie F. Skoriną. Tiesiog neakpentė tarybų valdžios. 1978 m. suimtas KGB ir uždarytas į psichiatrinę su diagnoze „šizofrenija“ – išlaisvintas tik 1982 m.
1967 m. „Baikal“ žurnale (nr. 5-7) paskelbė straipsnį „Dievai ateina iš kosmoso“, kurioje teigė apie kosminę Jėzaus kilmę, o jį atgabeno kosminis laivas įvardintas kaip Betliejaus žvaigždė.

⁵⁾ Viktoras Komarovas (1926- 2001) – rusų mokslo populiarintojas, fantastas, žurnalistas; Kosmonautikos akademijos narys. Parašė apie 50 mokslo populiarinimo knygų (daugiausia astronomijos ir ateizmo temomis): „naujoji įdomioji astronomija“ (1972), „Įdomioji astrofizika“ (1984), „Kelias į paslaptį“ (1990) ir kt. Pirmasis fantastikos romanas „Nežinomybės pėdsakais“ (1959, kartu su A. Gromova), kuriame randamas marsiečių žvaigždėlėkio nuolaužos, pagal kurias nustatoma jo skydžio istorija.

⁶⁾ Džordžas Gamovas (George Gamow, 1904-1968) – rusų kilmės (Odesa) amerikiečių teorinės fizikos ir kosmologijos mokslininkas. JAV pilietybę gavo 1940 m.; JAV MA narys. Žinomas kvantinės mechanikos, branduolinės fizikos, astrofizikos, kosmologijos, biologijos darbais. Alfa dalelių skilimo teorijos pradininkas, „karštos Visatos“ kilmės teorijos vienas pradininkų, pritaikęs branduolinę fiziką aiškinant žvaigždžių evoliuciją. Pirmasis teisingai suformulavo genetinio kodo klausimą. Ypač pagarsėjo mokslo populiarinimo kūriniais (vienas jų parašytas kartu su lietuvių kilmės biologu ir biochemiku Martynu Yču).