Tai galima Visatos baigiamoji būsena, kai bus sunaudota visa "laisva" energija, kuri
palaiko judėjimą ar gyvybę. Šios idėjos pagrindas yra William Thomson (lordo Kelvino) idėjos,
kuris apibendrino mechaninės energijos teoriją. Jis nuo 1851 m. vystė Sadi Carnot, James
Joule ir Rudolf Clausius idėjas.
Šiluminės mirties idėja išvedama iš antrojo termodinamikos dėsnio, teigiančio, kad
uždarose sistemose entropija linkusi didėti. Jei Visata egzistuoja pakankamai ilgai, ji turėtų
artėti prie būsenos, kurioje visa energija tolygiai pasiskirsčiusi.
1851 m. Thomson'as, remdamasis termodinamikos eksperimentų rezultatais, išsakė
idėją, kad "šiluma nėra substancija, o yra mechaninio poveikio dinaminė forma
ir turėtų būti
ekvivalentiškas atitikmuo tarp mechaninio darbo bei šilumos
" 1852 m. jis išspausdino "Apie
visuotiną gamtos tendenciją išsklaidyti mechaninę energiją", kur išdėstė išvadų iš antrojo
termodinamikos dėsnio užuomazgas. 1862 m. Thomson'as paskelbė straipsnį "Apie Saulės
šilumos amžių", kuriame pakartojo įsitikinimą apie energijos tvermės dėsnį (pirmasis t. dėsnis)
ir visuotinį energijos pasiskirstymą (antrasis t. dėsnis). Jame rašoma:
"Rezultatas neišvengiamai turėtų būti visuotinės ramybės ir mirties būsena, jei
Visata yra baigtinė ir elgiasi pagal žinomus dėsnius. Tačiau neįmanoma suvokti materijos
apimtį Visatoje, todėl mokslas linkęs minėti begalinį procesą beribėje erdvėje, kai potenciali
energija transformuojasi į stebimą judėjimą, tad ir į šilumą, o ne paprastą baigtinį
mechanizmą, sustojantį tarsi laikrodis, ir sustojantį visiems laikams."
Požiūris sudomino H. von Helmholtz ir W. Rankine, kurie toliau išvystė jo idėjas,
tvirtindami, kad "šiluminė mirtis" (pagal Helmholtz'ą) bus "visų fizikinių reiškinių galas". Tačiau
nepaisant "šilto" pavadinimo, visos Visatos temperatūra bus artima absoliučiam nuliui.
Helmholco niūri prognozė sukėlė tokią Bertrano Raselo reakciją:
kad visų amžių darbai, pasišventimas, polėkiai, visas nūdienos genijaus blizgesys yra
pasmerkti išnykti su Saulės sistemos mirtimi ir visi žmogaus pasiekimai turi būti palaidoti po
Visatos griuvėsiais visa tai, nors ir ginčytina, yra beveik tikra; ir filosofai, bandantys tai
atmesti, negali to paneigti. Ir tik suvokdami šias tiesas, ir tik stovėdami ant tvirto beviltiškumo
pamato, nuo šiol galime saugiai statyti sielos būstą.
Galimas toks Visatos artėjimo į "šiluminę mirtį" scenarijus:
Degeracija (1014-<1040)
Žvaigždžių formavimasis liaujasi. Žvaigždės išdegina vandenilį, vėsta ir blėsta. Jų
temperatūra palaipsniui pasiekia mikrobanginio Visatos fono spinduliavimo temperatūrą.
Laikas nuo laiko baltosios nykštukės dar susiduria suformuodamos naujas raudonąsias
nykštukes, kurios galės išgyventi dar milijardus metų ir tai bus vienintelis regimos šviesos
šaltinis Visatoje.
Išnyksta žvaigždės (1016)
Žvaigždės išsisklaido į tarpžvaigždinė materiją arba sukrenta į supermasyvias juodąsias
skyles.
Protonų suskilimas (1040)
Jei manomas protonų skilimo pusamžis yra tikras, tai iki šiol turėjo praeiti 10 tūkst. jų
pusamžių. Jei laikysime, kad Visatoje yra 1080) protonų, o jų skilimo pusamžis
yra 1036), tad dabar tėra 10-3010) tiek protonų, kiek buvo
Visatos pradžioje. Tad visa materija tam laikui bus sutelkta vieninteliuose masyviuose
kūnuose, galinčiuose sustabdyti protonų skilimą, t.y., juodosiose skylėse.
Juodosios skylės (1040-10100)
Juodosios skylės labai iš lėto "garuoja" Hawking'o spinduliavimo dėka. Galės išlikti
kelios (jei išliks) juodosios skylės, o likusi materija bus virtusi fotonais.
Tamsieji amžiai (10100-10150)
"Išgaruos" likusios juodosios skylės; visa materija bus virtusi fotonais ir leptonais.
Fotonų amžius (po 10150)
Visatos energetinis lygis taps nepaprastai žemas. Kas bus po to tėra spekuliacijos. Gali būti,
kad kils Didieji ratilai, tačiau gali būti, kad tokioje būsenoje Visata liks amžiams taigi, ją bus
ištikusi tikroji "šiluminė mirtis". Nepaprastai žemas energetinis lygis sąlygos, kad lokalūs
kvantiniai reiškiniai bus pagrindiniai makrokosmoso įvykiai. Kvantinės fizikos dėsniai dominuos.
Tačiau fizikas Paul Davis tiki:
