|
Global Lithuanian Net: san-taka station: |
|
Žvalgantis po dangų Žemė yra laivas kosmoso jūroje. Šiame puslapyje surinkome trumpus straipsniukus apie įvairius kosmoso reiškinius.
Baltosios uolos ir daugiau Marso paslaptingų nuotraukų: NSO grupės failų srityje
Jos pirštai atrodo tarsi išsikišę ledo durklai niūriame Marso peizaže. Neoficialius šio
Marso paviršiaus darinio pavadinimas yra Baltoji uola. Ji pirmąkart tyrinėta 8
dešimtmečio pradžioje "Mariner 9" misijos metu. Vėlesnė papildomų duomenų analizė
parodė, kad Baltoji uola nėra nei balta, nei kieta, nei ledas, nei uola.
Regimas jos šviesumas tėra vien dėl kontrasto su ja supančia labai tamsia aplinka.
"Mars Global Surveyor" parodė apie ją ir jos plyšiuose esančias tamsaus smėlio kopas.
Nors buvo spėjama, kad Baltoji uola gali būti druska išdžiūvusio ežero dugne, bet TES
prietaiso spektrinė analizė tos spėlionės nepatvirtina. Labiau tikėtina ją esant erozijos
paveikta praeityje didesnio nuosėdų (vulkanų pelenai ar supustytos dulkės) sankaupa.
THEMIS padaryta nuotrauka paremia spėjimą, kad kadaise ji dengė daug didesnę sritį.
Maždaug 10 km į pietryčius nuo jos nedidelio kraterio dugne yra tos mačios medžiagos
kelios nedidelės kalvelės.
Viena yra tikra: nė vienas, pasižiūrėjęs į šį vaizdą, nepasakys, kad Marsas yra nyki vieta.
Jis turėtų patikti visiems, kurie mėgsta Ansel Asams nespalvotą fotografiją.
Gamta turi didelę vaizduotę kurdama įvairių formų landšaftus, kurie žmonėms
kartais primena atpažįstamus dalykus. Per pilnatį Mėnulyje regime vyrą... Žemėje
- tai Kupranugario kalnas Arizonoje, Besibučiuojantys kupranugariai Kolorado
"Dievų sode", "Mieganti gražuolė" prie Ludlow (Kalifornija), kai kalnų grandinė
primena atsilošusią moterį.
Ir ne tik Žemėje. "Mars Pathfinder" komanda uolas nusileidimo vietoje
primenančias barzdotą vyrą pavadino Yogi. Jame yra ir Valentino dienos širdies
formos krateris, linksmo veido krateris ir, be abejo, paslaptingasis Veidas. Jo
vaizdą pirmąkart 8 dešimtmetyje perdavė "Viking". Nuo to laiko jis žmones
intriguoja žmonės iki šiol. Deja, orbitinės kameros nerodo nieko neįprasto - tik
gerokai apirusią kalvą. Ir vis tik sritis yra geologo svajonė. Bet nereikia manyti,
kas viskas suprantama ir paaiškinama.
Mokslininkų dėmesį patraukė neįprasta medžiaga (ypač šiaurinėje kalvų pusėje).
Atrodo, tarytum būtų sumaišyta vanduo su dulkėmis ir gauta masė "užtepta" ant
uolų. Kitas paaiškinimas gali būti, kad vyksta paviršinio sluoksnio slydimas
žemyn, ypač, esant ledui.
Papildomai skaitykite:
Kasinėjimai Marse  Berenikės garbanos Kita Berenikė Maždaug vidurnaktį beveik tiesiai virš galvos yra žvaigždynas, turįs būti dėkingas už
savo vardą vagišiui. Tai Coma Berenicus, arba Berenikės garbanos.
Eratosthenes 3 a. pr.m.e. buvo vienas pirmųjų paminėjęs šią neryškią žvaigždžių grupę.
O iš tikro jis yra didelis ir išsibarstęs žvaigždžių klasteris esantis maždaug už 250
šviesmečių ir giedrą naktį (be Mėnulio) atrodantis kaip blausi dėmė.
Berenikė II buvo Egipto karalienė, Ptolemėjaus Euerfenes (arba Ptolemėjaus III,
valdžiusio apie 250 m.pr.m.e.) žmona. Ji paaukojo savo nuostabias kasas Zephyrium
miesto Afroditės šventykloje tesėdama pažadą, kad vyras iš karo su Sirija grįš su
pergale. Bet netrukus plaukai paslaptingai dingo, greičiausiai pavogti iš šventyklos.
Bet Konono iš Somoso, rūmų astronomas ir matematikas, įtikino karalienę, kad dievai
paėmė jos plaukus ir patalpino danguje.
Kitoje pasakojimo versijoje Conon žvaigždyną parodė Ptolemėjui, kuris labai pyko, nes
jam nepaprastai patiko žmonos plaukai.
Pasakojimas apie Berenikę būtų užmirštas, jei ne graikų poeto Callimachus poema
"Berenikės garbanos". Po Atėnų žlugimo "Garbanas" romėnų lyrikas Catullus 1 a.pr.m.e.
išvertė ir įtraukė savo raštų rinkinį (nr.66).
Keisčiausia, kad poemoje pasakoja patys Berenikės plaukai. Mat jie nebuvo labai
patenkinti buvimu tarp žvaigždžių.
Tačiau ši dangaus sritis kaip žvaigždynas nebuvo pripažįstama iki pat 17 a. pradžios. Iš
pradžių, tos eros žvaigždžių atlasai šio klasterio nežymėjo kaip dangaus plaukų kuokštą.
Vienok vėlyvųjų Viduramžių laikotarpiu klasteris buvo nurodomas kaip ropių ar ievos
žiedų vainikas, o kartais kaip kviečių pėdas netoliese esančios Mergelės rankose. Kiti
jame matė Samsono,
o ne Berenikės, plaukus arba Liūto uodegos galiuko plaukų
kuokštą. Pirmasis kaip Coma Berenices 1602-ais jį į katalogą įtraukė Tycho Brahė.
Iškart į rytus nuo jo yra Paukščių tako galaktikos šiaurės polius. Tad klasteriui esant vos
ne virš galvos, pats Paukščių takas yra ties horizontu pranykstantis migloje. Bet
klasteriui tekant ar leidžiantis, paukščių takas išsilenkia lanku beveik virš galvos.
"Taigi, kalbant dangaus kalba, joks plaukas neįkris į pieną", A.Rey. The Stars, A new
way to see them.
Papildomai skaitykite:
Mitologijos puslapis
Nauja dangaus kūnų klasė Ieškodami kamuolinių žvaigždžių klasterių, astronomai atrado didesnius ir blankesnius
objektus. Pirmiausia jie buvo pastebėti Hubble teleskopu padarytose NGC 1023 lęšio
formos galaktikos nuotraukose. Jie gali paaiškinti tokių galaktikų susidarymo
dėsningumus.
Juos atrado Kalifornijos un-to profesorius Jean Brodie su Soeren Larsen. Anksčiau jų
niekas nepastebėjo, nes jie yra labai neryškūs. Hubble archyve tėra tik 4 galaktikos,
kuriose jie gali būti aptikti (iš jų rasti tik 1023 ir 3384).
Astronomai žinojo dviejų tipų žvaigždžių spiečius: atviruosius iš santykinai nedaug jaunų
žvaigždžių (nuo keliasdešimt iki tūkstančių) ir tankių kamuolinių iš dešimčių tūkstančių
senyvų žvaigždžių. Kamuolinių spiečių randama visose galaktikose.
Naujieji objektai atrodo esą tokio pat amžiaus kaip ir kamuoliniai, bet atrodo ir elgiasi
kitaip. Jei ryškūs kamuoliniai tėra 15-20 šviesmečių skersmens, tai blyškūs naujieji - 50-
100. Taipogi jie susiję su galaktikos centru, o dauguma kamuolinių turi savo trajektoriją
aplink galaktiką. Tų objektų šviesa rausva, tad spėjama juos esant sudarytus iš senyvų
žvaigždžių. Jie sukasi aplink galaktikos centrą kartu su kitomis galaktikos žvaigždėmis.
Lęšio formos galaktikos panašios į spiralines tik yra be rankovių ir sudarytos iš senų
žvaigždžių. NGC 1023 turį ryšį su nykštukine bendrakeleive galaktika iš labai jaunų
žydrųjų žvaigždžių. Praeityje NGC 1023 galėjo įtraukti kitas nykštukines galaktikas.
Tačiau ši teorija nepaaiškina, kodėl tie klasteriai tokie dideli.
Papildomai skaitykite:
Pasaulio tvėrimosi puslapis
Kosmoso spindulius skleidžia nusenę kvazarai? Netolimos "išsibaigę" kvazarinės galaktikos, praėjus milijardams metų nuo jų, kaip
ryškiausių Visatos objektų, dienų, gali būti labai aukštos energijos spindulių šaltinis. Jie
yra greičiausiai judantys materijos elementai ir jų kiltis iki šiol paslaptyje.
Mokslininkai išskyrė keturias elipsines galaktikas, galinčias būti jų "fabriku". Visos jos
virš Kaušo rankenos (Didžiųjų Grįžulo ratų) ir regimos mėgėjiškais teleskopais.
Kiekvienos jų centre yra "juodoji skylė" mažiausiai 100 mln. Saulių masės, kuri, greitai
besisukdama, gali beveik šviesos greičiu sėti atominių dalelių srautą.
Kvazarinės galaktikos yra tūkstančius kartų ryškesnės nei įprastinės, nes "maitinamos"
centrinės "juodosios žvaigždės" ryjančios didelius tarpžvaigždinių dujų kiekius.
Mokslininkai kol kas negali nustatyti, ar jos sukasi.
Ypatingai aukštų energijų kosminiai spinduliai yra reti (dažnumas - vienas į kvadratinį
kilometrą per dešimtmetį) ir lieka viena didžiausių paslapčių. Kiekvienas jų, dažniausiai
atskira elementarioji dalelė tokia kaip protonas, lėkdama greičiu artimu šviesai, turi tiek energijos, kiek beisbolo smūgis.
Ir jų šaltinis turėtų būti ne toliau nei 200 mln. šviesmečių, kad neprarastų energijos lėkdama per Visatą persmelkusią mikrobangę radiaciją.
Papildomai skaitykite:
Visatos gyvenimas ir mirtis
Astronomas, nustatęs Velykų datas Ar niekada nesusimąstėte, kaip nustatoma Velykų data? Ji gali svyruoti nuo kovo
22 d. iki balandžio 25 d. 325 m. buvo nutarta, kad Velykos turi būti švenčiamos
per pirmą pilnatį po pavasario lygiadienio. Bet kelis amžius tų dienų nustatymas "į
priekį" buvo problematiškas. Trukdė nuostata, kad Saulė sukasi apie Žemę. 1651 m. ant Bolonijos San Petronio bazilikos stogo Giovani Cassini (1625-1712
m.) įrengė projekcinę kamerą. Ją naudojo Saulės judėjimo paskaičiavimams.
Cassini Saulės vaizdą, suprojektavęs jį pro skylę lubose. Stebėjo ant katedros grindų.
Jis rėmė Keplerį, 1609 m. išsakiusį mintį, kad planetos juda elipsinėmis
orbitomis. Pastebėjęs, kad Saulės skritulys ant grindų susitraukia ir vėl išsiplečia,
Cassini spėjo, kad atstumas iki Saulės kinta. Jis pirmasis pakankamai tiksliai jį
nustatė.
Pastaba: 1543 m. Nicolaus Copernicus išdėstė teoriją, kurioje Saulė yra Visatos centras.
Šiandien tikslus planetų judėjimo paskaičiavimas yra svarbus kosminių aparatų
skrydžiams. Maždaug prieš 2,5 m. "Cassini" laivu skraidinamas "Huygens"
zondas Saturno mėnuliui tirti. Jis panaudoja kitų planetų gravitacijos trauką
skrydžiui paspartinti. O tam reikia turėti labai tikslius paskaičiavimus.
Skverbiantis prie galaktikos centro Tarpžvaigždinės dulkės slepia nuo mūsų žvilgsnių Paukščių Tako centrą. Tačiau 5-ių
metų VLBA teleskopo (sudaryto iš 10 lėkščių, išdėstytų 8000 km atstumu - nuo Havajų
iki St.Croix; jo tikslumas 500 kartų tikslesnis už Hubble teleskopą) stebėjimai leidžia pažvelgti pro šią uždangą.
Pirmiausia nustatyta, kad Saulė skrieja aplink galaktikos centrą 217 km/s greičiu - kelyje
užtrukdama 226 mln. metų. Taip pat įtariama. Kad galaktikos centre yra labai masyvus
kūnas (vadinamas Sagittarius A), kuris yra 1000-2,6 mln. kartų sunkesnis už Saulę.
Pasinaudodama šiais duomenimis kita komanda su Hubble teleskopu bando patikslinti
Visatos plėtimosi būseną (Hubble konstantą, daugiau skaitykite šiame puslapyje) ir jos
amžių (spėjama, kad praėjo 12 mlrd. metų nuo Didžiojo sprogimo)..
Parengė Cpt.Astera's Advisor
Papildomai skaitykite:
|
