JAV penki Didieji ežerai garsūs savo laivais-vaiduokliais: "Chicora", "Bannockburn" ,
"Alpena", "Marquette & Bessemer No.2", "Cerisoles", "Inkerman", "Rouse Simmons",
"C.F.Curtis", "Annie M.Peterson", "Ira H.Owen", "Benjamin Noble", "Seldon E.Marvin",
"Clifton", "Cornell", "Milwaukee", "D.M.Clemson", "Adella Shores", "Anna C.Minch",
"William B.Davock".
Vienas jų už liūdną likimą gali būti dėkingas savo pavadinimui, "Kali Yuga". Naujo
stiliaus medinis 270 pėdų ilgio ir 40 pėdų pločio rūdvežys buvo nuleistas į St.Clair ežero
vandenį 1889 m. pavasarį - praėjus trims metams kai broliai Merritt šiaurės Minesotoje
atidarė Mesabi "Geležies grandinę". Vienas "Cleveland Cliffs" kompanijos direktorių
perskaitė "Detroit Free Press" straipsnį apie Indiją, kuriame buvo paminėta Kali Yuga,
išversta kaip "Geležies amžius".
Visa bėda, kad laivo savininkai klaidingai suprato tikrąją termino reikšmę - paskutinįjį
pasaulio ciklą. Pagal Višnu Puraną, laikas dalijamas į keturis amžius. Pirmasis ir
ilgiauias yra Satya Yuga arba
aukso amžius, tada Treta Yuga ir Dvarapa Yuga, po kurių
ateina Kali Yuga, žiaurus nuosmukio metas trunkantis 400 tūkst. metų. Tad geriau būtų
versti "Chaoso amžius".
Šis laivas patyrė daug neįprastų nutikimų. 1897 m. rugpjūčio mėn. Huron ežere "Kali
Yuga" apgaubė ypatingai tirštas rūkas. Staiga pasigirdo keistas garsas - didelio ir pikto
šuns amsėjimas, kuris sklido, kaip atrodė, iš labai arti - ne daugiau 100 pėdų. Tačiau
laivas buvo vidury ežero ir iki kranto buvo apie 15 mylių.
O 1899 m. birželį įgulos narys Bob Sandover patyrė labiausiai jį išgąsdinusį reiškinį
plaukiant per rūką Superior ežeru. Dirbdamas vienas denyje jis tik už 33 pėdų pamatė
savo laivo "kopiją". Per banguojantį rūką tas kitas laivas atrodė identiškas "Kali Yuga".
Jo vairininkas, rodės, atkartoja visus jo judesius. Įsitvėręs vairą Bob sušuko:
"Kas jūs? Ką čia veikiate?"
Vairininkas lėtai atsitiesė ir pažvelgė į jį. Tas "kitas" jūreivis buvo jo tiksli kopija - veido
bruožais ir apranga. Skyrėsi tik akys, kuriose spindėjo pavojaus aura. Vietoje atsakymo,
jsi susilenkė ir atrodė, kad kažką rašo. Tada pakėlė kartono lapą su skubiai užrašyta
žinute:
"Pradanginkite šitą laivą!"
Antrininko lūpose pasirodė bloga lemianti šypsena. Laivo kopija suraibuliavo ir
išnyko. Kai laikas prisišvartavo Detroite, Bob skubiai paliko laivą ir įsidarbino kitame
garlaivyje. Jis daugiau kojos nekėlė į "Kali Yuga".
Atėjo 1905-ieji, lemtingi daugeliui laivų, kurie nuskendo per lapkričio audrą. Spalio
19 d. "Kali Yuga" atplaukė į geležies rūdos dokus Superior pietinėje pakrantėje. Jos
kapitonas buvo Fred Tonkin, o vyriausias mechanikas Charles A.Sharpe. Įgulą sudarė
16 vyrų ir viena moteris, virėja.
Tą rudenį oras buvo labai bjaurus. Bet "Kali Yuga" buvo stipriausias ir gerai
išsilaikęs laivas ir visi nelabai jaudinosi. Spalio 20 d. "Kali Yuga" pakėlė inkarą ir
išplaukė. Praplaukus raudonų plytų Marquette švyturį, Sharpe atėjo į valdymo kajutę ir
parodė neįprastą reginį.
And akmenuoto paplūdimio stovėjo tuzinas Anišinabės genties indėnų, vyrų ir
moterų, visi apsirengę šventiniais juodo velveto drabužiais ir apeigų galvų apdangalais.
Jie atrodė labai nuliūdę, kai jų žiniuonis nešė erelio skeptrą ir dainavo. Kapitonas spėjo,
kad jie tiesiog palydi juos. O gal žiniuonis turėjo blogą nuojautą ir jie atėjo melsti
"Aukščiausiąjį", kad apsaugotų pasmerktą laivą?
Pūtė stiprus vėjas ir šiaušė Superior ežerą. Bet "Kali Yuga" pasiekė Sault Saint
Marie ir Soo kanalu įplaukė į Huron ežerą. "Frintenec" vairininkas sakėsi apie 4 val.
matęs ją keletą mylių nuo Presque Isle Light, netoli tos vietos, kur "lojo šuo".
"L.C.Waldo" mechanikas irgi sakosi ją matęs tamsoje (6:45) tarp Middle salos ir Thunder
Bay užutekio. Dėl jos nerangumo niekas nepakėlė pavojaus, kai ji neatplaukė laiku.
Vėliau laivo ieškota atkakliai ir kruopščiai, bet nerasta jokių pėdsakų, nei nuolaužų,
nieko. Jos pėdsakų niekada neužtiko.
Galite paskaityti knygas:
D.T.Bowen. Memories of the Lakes, 1969
F.Stonehouse. Hounted Lakes, 1997
Parengė
Cpt.Astera's advisor
Straipsnio variantas spausdintas "Žvilgsnyje", 2002 m. gruodžio 3-9 d. Nr.48 (560).
Laivo žurnale nurodoma, kad lapkričio 25 d laivas pakeliui į Genują praplaukė Santa Marijos salą.
Mary Celeste įgulą sudarė 7 vyrai, kapitono Benjamino Briggso žmona ir duktė. Neaišku, kodėl jie
nusprendė išlipti iš laivo vandenyno viduryje.
1872 m. gruodžio 4 d. Kanados prekinio laivo Dei Gratia vairininkas į vakarus nuo Portugalijos
pakrantės pamatė kitą laivą. Priplaukus arčiau tasai pasirodė keistokas, kelios burės karojo suplėšytos.
Kapitonas Davidas Morgalehousas nustatė, kad tai Mary Celeste, kurios kapironu bvo jo draugas B.
Briggsas. Vos prieš mėnesį jie Niujorko uoste buvo prisišvartavę greta.
Padreifavus pora valandų greta, buvo liepta jūreiviams jį ištirti. Laivas pasirodė besąs tuščias, be jokių
įgulos pėdsakų. Tačiau laive buvo pakankamai maisto ir vandens, o įgulos daiktai tebebuvo kajutėse. Stigo
tik gelbėjimosi valties. Dar ant skersinio bolavo kirviu įkirsta žymė, o paskui laivą vilkosi ilga virvė.
Pagal žurnalą laivas dreifavo jau kelios savaitės. Nepavyko nustatyti, kas nutiko laivui, o įgula niekad
neatsirado. Beje, 37 m. kapitonas B. Briggsas buvo labai patyręs. O taip pat prisiekęs blaivininkas.
Mary Celeste gabeno 1700 barelių gryno spirito. Gal tai ir yra priežastis? Tai lakus ir degus skystis. Gal kas
nutiko kroviniui ir buvo išsigąsta, kad laivas užsidegs ar sprogs. Sulipta į valtį ir žiūrėta, kas nutiks. O tada
netikėtai nutrūko virvė... ir įgula liko vandenyne...