Dopelgangerio efektas. UFO Page. Lithuanian

Atrodo, kad ufologijos doppelganger (netikros kopijos) gali būti tik šiuolaikiniai pasakų temų tęsiniai.

Kaip ir ateiviai, buvo tikima, kad fėjos įvairiais būdais gali grobti žmonių vaikus. Viename danų pasakojime, trolis pagrobia nėščią moterį ir ją pakeičia doppelganger, kad nuslėptų savo piktą darbą. Kalvis darbavosi savo kalvėje vėlai vakare, kai išvydo keliu moterį vežantį trolį. Kalvis su iki raudonumo įkaitinta geležimi nuvijo šalin trolį. Kai išgelbėta moterį parvedė į namus, ši iškart pagimdė dvynukus. Pamanęs, kad moters vyras turi žinoti, kas nutiko, kalvis kitą rytą nuėjo į jų namus. Kaip jis nustebo, lovoje radęs vyrą su moterimi, kuri buvo tiksli žmonos kopija. Kalvis, supratęs, kad ta moteris tėra trolio pakišta klastotė, užmuša ją savo kirviu. Vėliau vyras atgauna savo žmoną su pagausėjusia šeimyna [1].

Orkney salose jie dažnai vadinama trousais (trows), kurie yra mažos bjaurios būtybės, gyvenančios senuosiuose salų pylimuose. Jų namai dideli, gerai apšviesti, gausiai išpuošti ir visada pilni skanaus maisto. Šiaip, tai išdykusios būtybės, mėgstančios žmonėms krėsti įvairiausius pokštus – jų labiausiai bijota dėl pomėgio grobti žmonių vaikus. Trousų savi vaikai yra silpni ir ligoti, tad jie stengiasi juos pakeisti sveikais žmonių vaikais. Todėl nėščias moteris vietiniai kruopščiai saugojo. O kai trousai pagrobdavo suaugusius (arba gyvulius), jie juos pakeisdavo jų tiksliomis kopijomis, vadintomis „kelmu“ (stock), ir dažniausiai jas palikdavo pagrobtojo lovoje (arba tvarte).

Daugelyje vietų tikėta, kad vaikai gali būti sukeisti laumių iki krikšto. Siekiant to išvengti, ant vieno palikto vaiko uždėdavo išskėstas žirkles arba iš pelenų nubrėždavo kryžių, apie kaklą užvyniodavo raudoną siūlą. Airijoje kūdikį bandydavo atsikratyti pakišto kūdikio į burną įdedami avižų košes sumaišytos su verdančiu rusmenės antpilu arba uždėdami ant iki raudonumo įkaitinto kastuvo [2].

Jei tėvai buvo įsitikinę, kad jų kūdikis sukeistas, jiems buvo leista mušti, plakti ir skriausti jį, kad priverstų fėjas gražinti tikrąjį vaiką. 16 a. buvo baiminasi, kad kai kurie žmonės padeda fėjoms grobti vaikus – pribuvėjoms buvo liepiama prisiekti, kad jos nesukeis kūdikių, arba dainuoti burtus gimdymo metu. „Tai tikėjimais buvo siekiama paaiškinti nesveikų vaikų atsiradimą ir apraminti priekaištų, tėvams palikus vaikus vienus. Galiausiai, jei vaikai tebuvo piktavališkos dvasios, o ne tikrieji vaikai, tai nebuvo ir pagrindo kaltinti dėl jų mirties“ [3].

Mūsų laikais vaikų sukeitimu dažniausiai kaltina valdžios institucijas. Vienas tokių atvejų nutiko 20 a. paskutiniame dešimtmetyje Londone, kai pora atsisakė paimti kūdikį, turintį Douno sindromą. Motina iki tol buvo pagimdžiusi 4 sveikus kūdikius ir nenorėjo patikėti, kad penktasis yra nesveikas. Tėvai manė, kad ligoninės personalas jį „pakišo“.

Tokios liaudies baimės dėl sukeitimų atsispindėjo literatūroje (ypač 19 a. – James Hogg'o, Oscar Wilde, F. Dostojevskio ir kt., ypač Edgaro Po, kūryboje), kai veikėjas neretai nusižudydavo, kad išvengtų problemų dėl antrininko.

Aišku, tai nepaaiškina R. Fowler'io^**) ir J. Keel'o atvejų. K. Vilsonas rašo, kad doppelganger gali būti astralinės ar mentalinės projekcijos, dažnai pasirodančios ten, kur asmuo ketina vykti. Jis pateikia niujorkiečio E. Gorique pavyzdį, kai tasai 1955 m. vyko verslo reikalais į Norvegiją. Patarnautojas viešbutyje jam pasakė, kad malonu vėl jį išvysti (nes tasai, atseit, čia jau buvo prieš pora mėnesių). Ta doppelganger forma panaši į Keel'o antrininkus, kai tie sukinėdavosi moteliuose prieš jam pačiam atvykstant. Susukta bent pora filmų šia tema – įspūdingiausias ko gero būtų „Kūnų plėšikų invazija“ (pagal 1955 m. J. Finney romaną – ekranizuotą 1956, 1978, 1993 ir 2006 m.), kai, aukoms miegant, svetimieji spėdavo užauginti tikslias jų kopijas.

Betty Hill labiausiai žinoma, kaip „ateivių pagrobtoji“ 1961 m., tačiau aiškėja, kad ji turėjo ir daugybę susidūrimų su vaiduokliais ir kitokių antgamtiškų patirčių. Pvz., skaitydama paskaitas apie pagrobimą, ji auditorijoje matydavo asmenį, primenantį jos pažįstamą R. Fowler'į (tuo metu buvusiu NSO tyrinėtoju). Taip pat Betty pastebėjo ją sekusį vyriškį, kai vyko kartu su motina į Monrealį įrašyti TV programos. Pasirodė, kad tas vyriškis apsistojo tame pat viešbutyje.

John Keel'as (kontaktuotojų ir pagrobimo atvejų tyrinėtojas) irgi pasakoja daugybę nutikimų. Jis sulaukdavo keistų telefonų skambučių. Atsitiktinai pasirinkdamas viešbučius, jis rasdavo jo laukiančias telefono žinutes, paliktas kažkieno, prieš tai užsiregistravusio tame pat kambaryje jo vardu. Keisčiausias skambutis buvo 1967 m. liepos 14 d., kai skambinantysis prisistatė ufologu Gray Barker. Jo balsas buvo lygiai toks pat, kaip Barker'io, tačiau jo kalbos maniera buvo tokia, tarsi jisai niekada nebūtų susitikęs su Keel. Per kelias kitas valandas, jam vėl paskambino tas asmuo, o taip pat dar keli, norėję, kad jis susisiektų su Barker'iu. Kitą dieną Barker'is patvirtino, kad jis neskambino Keel. Po kelių dienų keliems asmenims paskambino „J. Keel“, siūlydamas susitikti vidurnaktį įvairiose vietose. Balsas skambėjo kaip tikro Keel… tik tai nebuvo jis. 1968 m kovo mėn. ufologui J. Clark'ui irgi paskambino netikras Keel. Keistų skambučių buvo tiek daug, kad Keel juos registravo ir padarė išvadą, kad tai negali būti vieno pokštininko darbas.

K. Kro. Naktinė gamtos pusė, 1848

Katerina Kro (1790-1872) šiandien geriausiai žinoma kaip parapsichologijos pradininkė, paskatinusi vaiduoklių kultūros atsiradimą, o tam labiausiai nusipelnė jos „Naktinė gamtos pusė“ (1848), iš kurios pateikiame 8 skyriaus pradžios ištrauką.

VIII skyrius. Doppelgangeriai arba kopijos

Paskutiniame skyriuje aprašytais atvejais vaiduoklis pasirodydavo, kiek tai būdavo įmanoma, pranykimo akimirką, tačiau yra daug atvejų, kai vaiduoklis buvo matomas neapibrėžtą laiko tarpą prieš nelaimę arba po jos. Galėčiau paminėti daugybę tokių atvejų; tačiau kadangi jie paprastai matomi ten, kur žmogaus [kuriuo jie apsimeta] nebuvo, o mirtis įvyksta labai greitai, pakaks kelių pavyzdžių.

Yra labai įdomi tokio pobūdžio istorija, kurią papasakojo Maknišas, ir kurią jis vadina „haliucinacijos atveju, kylančiu asmeniui nesuvokiant jokios fizinės priežasties, dėl kurios ji galėtų atsirasti“. [ … ] O istorija tokia:
ponas H?. vieną dieną ėjo gatve, matyt būdamas sveiko proto, kai pamatė arba manė matąs savo pažįstamą poną C?. ateinantį priešais. Jis garsiai į pašaukė, tačiau tasai, regis, jo negirdėjo ir ėjo toliau. Tada ponas H. pagreitino žingsnį, norėdamas jį pavyti; bet kitas taip pat padidino žingsnį, tarsi norėdamas neatsilikti nuo persekiotojo, ir ėjo tokiu greičiu, kad ponas H. nebegalėjo jo pasivyti. Tai tęsėsi kurį laiką, kol ponui C. pasiekus vartus, jis juos atidarė ir įėjo vidun, smarkiai užtrenkdamas juos prieš poną H. Sutrikęs dėl tokio Doppelgangers draugo elgesio, šis tuoj pat atidarė vartus ir pažvelgė į ilgą taką už jų, kur, jo nuostabai, nieko nesimatė. Nusprendęs išnarplioti paslaptį, jis nuėjo į pono C. namus ir labai nustebo išgirdęs, kad šis jau kelias dienas guli prikaustytas prie lovos. Po savaitės ar dviejų šie ponai susitiko bendro draugo namuose, kur ponas H. papasakojo apie tą įvykį, pajuokaudamas, kad, jei jau matė jo šmėklą, tasai, žinoma, ilgai negyvens. C, kaip ir likusieji kompanijos nariai, garsiai nusijuokė - tačiau po kelių dienų ponui C. prasidėjo pūliuojanti angina ir jis mirė, o netrukus po jo mirties ir ponas H. taip pat atsidūrė kape.

Tai labai išskirtinis atvejis: skubėjimas ir realus vartų atidarymas bei uždarymas, rodantis ne tik valią, bet ir galią sukelti mechaninius poveikius, tuo metu, kai asmuo buvo fiziškai kitur - iš tikro, jis sirgo ir labai tikėtina, kad tuo metu miegojo. Pasirodymas ponui H?., kuris netrukus turėjo jį pasekti į kapus, yra dar viena ypatybė, kuri, atrodo, dažnai nutinka tokiais atvejais ir kuri, atrodo, panašu į tai, kas senojoje anglų kalboje buvo vadinama, o škotų kalboje vis dar vadinama tryst – susitikimu dėl naujo [būsimo] susitikimo tarp tų dvasių, kurios jau greitai bus laisvos. Jei tarsime, kad ponas C?. tuo metu miegojo, jis, galbūt, tokioje būsenoje suvokė, kas jiems abiem gresia.

Tačiau yra ir dar įspūdingesnis atvejis, kurį savo prisiminimuose pateikė p. Barhamas. Neturiu jokio kito šaltinio, patvirtinančio šį faktą, tačiau tai pasakoja kaip faktą, kad vieną naktį garbi jauna moteris buvo pabudo, savo kambaryje išgirdusi kažkieno žingsnius, ir atsimerkusi pamatė jaunuolį, su kuriuo buvo susižadėjusi. Labai įsižeidusi dėl tokio įsibrovimo, ji liepė jam nedelsiant išeiti, jei jis nori, kad ji kada nors vėl su juo kalbėtųsi. Tačiau jis paprašė jos nieko nebijoti, pasakęs, kad atėjo pranešti, jog mirs po šešių savaičių, o tada išnyko. Įsitikinusi, kad pats jaunuolis niekaip negalėjo atsirasti jos kambaryje, ji, žinoma, labai sunerimo ir, kadangi buvo akivaizdžiai prislėgta, sulaukė klausimų, tad šeimai (manau, kad pienininkės, bet atpasakoju iš atminties), su kuria gyveno, papasakojo, kas nutiko. Jie skyrė mažai dėmesio tam, kas atrodė taip neįtikėtina, juolab kad jaunuolis buvo visiškai geros sveikatos ir visiškai nieko nežinojo apie šią pranašystę, kurią jo mylimoji apdairiai nuo jo nuslėpė. Kai atėjo lemtingoji diena, šios damos, per rytinį pasivaikščiojimą, matė merginą atrodančią labai linksmą ir viena kitai pasakė, kad pranašystė greičiausiai neišsipildys; bet grįžusios pamatė ją labai susijaudinusią bėgančią alėja namo link ir sužinojo, kad jos mylimasis arba mirė, arba merdi po nelaimingo atsitikimo.

Vieninteliu to paaiškinimu galėtų būti tai, kad miegodamas jaunuolis žinojo apie jo laukiantį likimą ir kad, kūnui tebegulint lovoje, transo ar katalepsijos būsenoje išsilaisvinusi dvasia (laisva kaip ir mirusiųjų dvasios) išėjo papasakoti istorijos jo sielos bendrininkei.

Franz von Baader’is laiške dr. Kerneriui rašo, kad Eckartshausen’as, prieš pat savo mirtį, patikino jį, kad turi galią iššaukti žmogaus antrininką arba šmėklą, kol jo kūnas guli kitur transo arba katalepsijos būsenoje. Tačiau jis pridūrė, kad bandymas gali būti pavojingas, jei nebus pasirūpinta, kad nebūtų nutrauktas eterinės formos ryšys su materialia forma.

Vieną dieną ponia, visiškai netikinti šiais dvasiniais reiškiniais, vaikščiojo po savo sodą su savo vyru, kuris, pasiremdamas į jos ranką, jautėsi negaluojantis. Pamačiusi vyriškį, nusisukusį nugara į juos su kastuvu rankose, ji sušuko: „Žiūrėk! Kas čia?“ „Kur?“ – paklausė vyras; - ir tą akimirką figūra, pasiremdama kastuvu, atsisuko ir pažvelgė į ją, liūdnai palinguodama galvą. Ir ji pamatė, kad tai jos vyras. Ji vengė paaiškinimo, apsimesdama, kad apsiriko. Po trijų dienų vyras mirė, palikdamas ją visiškai įtikėjusi tuo, iš ko ji anksčiau tik šaipėsi.

Čia, vėlgi, išankstinis numatymas ir akivaizdi užmačia, kaip ir galia ją įgyvendinti, yra nepaprastai įdomūs – juolab kad figūros prototipas nebuvo nei transo būsenoje, nei miegojo, o buvo visiškai sąmoningas, vaikščiojo ir kalbėjo. Jei nurodyta informacija siekė kokio nors konkretaus tikslo, sprendimas galėjo būti paprastesniu. Tiesa, vienas tikslas galėjo būti ir iš tiesų buvo pasiektas – tai žmonos nuomonės pasikeitimas; ir neįmanoma pasakyti, kokią įtaką toks atsivertimas galėjo turėti jos pomirtiniam gyvenimui.

[ … toliau pateikiami dar keli įvairūs tokio pobūdžio nutikimai ...]

^*) Grėjus Barkeris (Gray Barker, 1925-1984) – amerikiečių rašytojas, geriausiai žinomas knygomis apie NSO ir kitus paranormalius reiškinius. Knygoje „Jie žinojo perdaug apie skraidančias lėkštes“ (1956) įvedė sąvoką „Vyrai juodais drabužiais“. Prieš mirtį parašė paskutinę knygą apie Vyrus juodais drabužiais (MIB: The Secret Terror Among Us). Neseniai paaiškėjo, kad jis buvo skeptiškas daugelio NSO tvirtinimų atžvilgiu ir rašė apie paranormalius reiškinius dėl finansinės naudos.

^**) Raimondas Fouleris (Raymond Eveleth Fowler, g. 1933 m.) – amerikiečių ufologas, rašytojas. Buvo MUFON mokslinių tyrinėjimų ir direktorius ir ankstesnio MUFON tyrimų vadovo autoriumi. Žinomas NSO tyrinėjimais ir knygomis apie juos; daugiausia apie liudijimus ir artimus kontaktus Naujojoje Anglijoje, tarp jų ir B.A. Luca pagrobimo atvejį (bei kitus pagrobimus). Teigia buvę pats pagrobtas, ką aprašo autobiografinėje knygoje „NSO liudijimas: pagrobtojo anatomija“ (2002). Kitos jo knygos: „Stebėtojai“ (1991), „Stebėtojai II“ (1995), „SynchroFile“ (2004) ir kt.