|
Global Lithuanian Net: san-taka station: |
|
Pastabos apie vidinį vaiką. Vidinio vaiko gydymas
Suaugusieji niekad patys nieko nesupranta ir Kviečiame paskaityti kitus straipsnius šią tema: Indigo, bei kitais, išskirtinumą žyminčiais vardais apibūdinami dabartiniai vaikai
tampa vis populiarėjančių studijų objektu, užpildančių serijas knygų. Šiandienos
suaugusiajam skaitytojui neretai gali kilti prieštaravimai - užtikus savybes,
priskiriamas tik ypatingiems naujausių kartų vaikams, staiga prisiminama kažkas
panašaus
iš savo biografijos.
Net labai nepaprasti sugebėjimai vaikystėje, gyvas suvokimas, atvira mąstysena bei
intuicija gali atgyti atmintyje kaip visai įprastinė tik gerokai primiršta, ar drastiškai
užblokuota. Daugelis autorių, tyrinėjančių indigo vaikų fenomeną, atvertė naują
skiltį, skirtą vidiniam vaikui, suprasdami, kaip tai svarbu ir tiesiog neatsiejama nuo
išsamaus indigo" reiškinio supratimo. Taip pat, ši tema tiesia tiltą tarp šiandienos
vaiko paslaptingumo ir konservatyvių suaugusiojo nuostatų.
Vidinio vaiko sampratą iškėlė dar
K. G. Jungas, pavadinęs dieviškuoju vaiku",
nemažai psichoanalitikų tai vadina tikraja savastim", kartais ir emocine
sąvastimi". Teigiama, - kai jaučiames gerai, pilnavertiškai, išreiškiame kūrybišką
polėkį be išskaičiavimo, kai elgiamias spontaniškai mumyse gyvas vidinis vaikas.
Be abejo, vidinio vaiko apibrėžimas sąlyginis, - tai grupė ypatybių, veikiančių
taip stipriai, kad, rodos, apima visą asmenybę. Sąmoningumas, kiek sugebame
tokiose situacijose matyti save iš šalies, lemia patirties pozityvumą, ir priešingai, -
užsimiršimas, "vaikiškumo" svarbos neįvertinimas tampa infatiliškomis kliūtimis.
Nėra abejonių dėl vaikystės neišmatuojamos įtakos tolimesniam žmogaus
vystymuisi, tuomet juk formuojasi visa gyvenimo kryptis. Kol dar nėra išankstinių
nusiteikimų bei prietarų, vaiko siekiai ir troškimai gali būt viską persmelkiantys,
todėl dažnai labai efektyvūs. Tokie vaikystės užsakymai" gali ypač sėkmingai
pildytis vėlesniam gyvenime, kartais to net nepastebint, neatpažįstant, ar deramai
nevertinant.
Mūsų harmoningumas priklauso nuo visų asmenybės dalių vientisumo, o šito
bene visuomet trūksta, ilgimasi, ir tuo pačiu siekiama tikresnio, geresnio
suaugusiojo santykio su vaiku viduje, kuris niekad neišaugo. Ir neturėjo išaugti, -
nes tai pats vaiko etalonas. Gal būt jo akimis ir suaugusiojo plunksna parašyta visa
literatūra vaikams, iš dalies ieškant kelio atgal, ar neretai atrandant užbarikaduotą
įėjimą. Pasak radikalesnės psichoanalizės, - bet kokioje aplinkoje augantis vaikas imasi
šio savo vaidmens, sutinka priimti žaidimo taisykles, nors supranta daug daugiau,
nei tą numano suaugusieji. Tačiau tėvai bei visas suaugusiųjų pasaulis, įpratindami
vaiką deramai elgtis, laikytis normų, neretai sukausto jo laisvą kūrybiškumą bei
savarankišką mąstymą. Išmokus "gyvenimo taisyklių", iš dalies paremtų
besąlygišku paklusnumu ir veidmainyste, sukuriama fasadinė asmenybė, kaukė. O
vidinis vaikas galiausiai apsigyvena pasąmonėje, uždarytas, idant mūsų asmenybė
apsisaugotų nuo skausmingų praeities išgyvenimų. Vaikas atsiduria slaptajam
kambaryje, kur vieną dieną, visgi, gali būt atrastas.
Nesąmoningai, "nesubrendęs vaikas" ima veržtis, jo reikalavimai ir baimės
prabyla suaugusiojo lūpomis. Teigiama, kad save galima patikrinti: jei sunku priimti
savarankiškus sprendimus, jei prasiveržia neišsipildę vaiko poreikiai, jei norisi
liguistai bėgti atgal į vaikystę visa tai liudija užspaustą vidinį vaiką.
Vadinasi tai, kas gali būt tyro kūrybiškumo šaltiniu, gali būt ir neišspręsta našta
bei skaudžiu barjeru.
Abiem atvejais tai paskatinimas veikti ar net iššūkis. Tiek senųjų epochų
visuomenės, kaip Amerikos etniniai gyventojai, tiek Vakarų psichoanalitikai siūlo
terapines praktikas, padedančias atgauti sveiką ryšį bei santyki su vaiku viduje.
Dažniausiai tai meditatyviniai savi-analizės metodai, vadinami vidinio vaiko darbu",
kur praktikuojančiojo ar grupės dalyvių bendras tikslas - išmokti būti tikresniu
savimi, be kaltės jausmo priimti savarankiškus sprendimus, kalbėti ir išsakyti
dalykus atvirai.
Pagal dominuojančias vidinio vaiko savybes, jų galima išskirti keletą tipų, kaip
ignoruojamas vaikas" - kuriam trūko dėmesio, tikros globos, kuris jaučiasi giliai
vienišas; žaismingas, kūrybiškas vaikas" jam dabar, suaugusiojo kailyje, trūksta
galimybės žaisti be kaltės jausmo ir be reikalavimo daryti tik vadinamuosius
prasmingus darbus; baimingas vaikas" kritikuotas ir apimtas panikos;
dvasingas vaikas" ieškantis atsakymų į aukštus klausimus, vėliau priverstas
išmesti tai iš galvos; ir pan.
Bet kuriuo atveju savotišku gydymu tampa dialogas su savimi, vaikiškos dalies
atgaivinimas, ryšio su vidiniu vaiku grąžinimas savyje, o taip pat mokymasis žaisti ir
džiaugtis be priežasčių. Nuoskaudos pripažinimas, atjauta sau pačiam ir įvairiems
skriaudėjams (be pykčio iškrovos) - lyg transformacija, suvokiant, kad viskas
praeityje buvo tiesiog didinga mokykla.
Visus šiuos ketinimus, dažnai nesąmoningus, galima atrasti kūrybinėje
meninėje išraiškoje. O taip pat, pagal meninės kūrybos pobūdį psichoanalitikai, kaip
žinia, sprendžia apie daugelį asmenybės problemų, taip pat ir apie vidinio vaiko
situaciją".
Novatoriška vokiečių psichologė Alice Miller, daugybės knygų autorė, peržvelgė
pakankamai skirtingų rašytojų, kaip kad Dostoyevskio, Čechovo, Schiller'io,
Rimbaud, Mishima'os, Proust'o, bei
James Joyce'o gyvenimo istorijas, sutelkdama
dėmesį į jų vaikystę. Savotiškos psicho-biografijos leido naujai pažvelgti ir dar
labiau "praturtinti" šių klasikų kūrybą, kaip pateikiančią unikalių autoriaus vidinio
gyvenimo atspindžių.
Alice Miller, įvedusi terminą nuodingoji pedagogika", tapo žinoma kaip viena
aštriausiai bet ir prasmingiausiai kritikuojanti įprastinius vaikų ugdymo modelius.
Savo studijose ji pabrėžia kertinę ankstyvojo auklėjimo įtaką asmenybės
vystymuisi, atrasdama esminius dėsningumus, atsispindinčius, pavyzdžiui, tiek
Fridrich Nietzsche'ės pasaulėžiūroje, tiek Franz Kafka'os tragizme.
Autoritarinį vaikų aklėjimą, kuris žaloja emocinį vystymąsi ir besąlygiškai
tarnauja tik suaugusiojo patogumui, Alice Miller laiko atsakingu už visas žmonijos
neurozes bei psichozes, o iš dalies ir už globalinį smurtą. Psichologė išsamiai tyrė
Adolf Hitlerio biografiją, ypač jo vaikystę ir pateikia savo išvadas, kodėl tuometinė
Vokietijos liaudis taip žvaliai pasitiko savo fiurerį - didele dalimi dėl to, kad visų jų
auklėjimas buvo panašus. Senoji, vadinamoji "prūsiškoji auklėjimo mokykla", savu
laiku traumavusi Fridrich Nietzsche'ę , dominuojanti Vokietijoje, populiari Europoje
ir, po antrojo pasaulinio karo, - JAV, rėmėsi dogmatišku elgesio normų skiepijamu,
įkalant vaiko sąmonėje, kad prievarta gali būt gėriu, gali būt vykdoma asmenybės
naudai, todėl autoritetas neturi būt svarstomas, kaip ir jo diegiama pasaulėžiūra.
Lyg priešpastatymui, vienoje kalėdinėje esė Alice Miller psichologiškai
peržvelgė Juozapo ir Marijos, - Jėzaus Kristaus tėvų portretus, užtikrindama, kad jų
auklėjimas ir pagarbus santykis su sūnumi - svarbus indėlis ypatingam charakteriui.
Autorė teigia, štai kur tėvai verti pasekėjų, kurie besąlygiškai myli, gerbia, saugo ir
tikrai vertina - ar tai kelia pavojų jų vaikui išaugti pasipūtusia, egoistiška bei
arogantiška asmenybe?
Revoliucinėje knygoje "Jūsų gerovei" ( "Am Anfang war Erziehung", 1980), Alice
Miller apibendrina "nuodingosios pedagogikos" nuostatas:
Ir taip pat apmąsto, kokie suaugusiųjų įsitikinimai lemia šitokius auklėjimo ir vaikų
ugdymo principus:
Alice Miller sąvadai - puiki medžiaga apmąstymams ir prie visų aštrių įžvalgų,
autorė džiugiai pripažįsta, kad naujausios vaikų ugdymo tendencijos, nebelaiko
vertingais ir efektyviais daugelį autoritarinių "šaltojo" auklėjimo bruožų ir
vadovaujasi altruistiškesniais įsitikinimais.
Savotiškas neįprastų ar fenomenalių vaikų "atradimas" šiuolaikinėje
visuomenėje taip pat gerokai krėstelėjo rašytas ir nerašytas įprastines auklėjimo
nuostatas. Visa tai išryškino idėją, kad vaikų auginimo užduotis, tai pirmiausia pačių
tėvų auklėjimas bei lavinimas. Svarbiu papildomu postūmiu čia gali tapti ir
suaugusiojo atsigręžimas į vidinį vaiką, naujas savo vaikystės įtakų įvertinimas ir
lyg mokymasis tapti gerais tėvais... sau pačiam. Vidinio vaiko studijos optimistiškai
kviečia peržvelgti praeities negandas naujai, drąsiai teigiant, kad niekad nevėlu
patirti laimingą vaikystę.
Vidinio vaiko gydymas
Gydymas tai ryšio su vidiniu vaiku grąžinimas savyje dialogas ir vaikiškos
dalies atgaivinimas, mokymasis žaisti ir džiaugtis be priežasčių.
"Sugrįžimo į vaikystę" praktikos apsireiškia įvairiausiose dvasiniuose
mokymuose, tokiuose skirtinguose, kaip Amerikos etninių gyventojų šamanistinės
tradicijos (pasak Carlos Castaneda'os pasakojimų), Reberfingo metodas, Ošo
meditacijos ir mokymai bei kt.
Cirkuliarinis kvėpavimas, kiti kvėpavimo būdai gali būt naudojami vidinio vaiko
gydyme, kaip kaip meditacijos įžanga ar variklis kelionėje laike.
Gydymo eigoje turėtų vykti gėlos, nuoskaudos pripažinimas ir transformaciją
atjauta sau pačiam bei "skriaudėjam" (vietoj pykčio iškrovos).
Praktika: Tikslai: Įeiti į vidinę erdvę Pradinė užduotis - atrasti viduje saugią erdvę. Nusiteikti meditatyvinei būsenai,
kaip tai bebūtų suprantama. Galima sėdint, ar gulint (ant nugaros, atpalaidavus
rankas, delnais į viršų). Kvėpuoti giliai ir lėtai. Lėtinti. Siekti pilno atsipalaidavimo.
Įsivaizduokite saugią vietą (kambarys, gamta, pajurys, kalnas etc.)
Apsižvalgykite (užsimerkus) aplink, palengva detaliau pamatykite, pabandykite
įvairius požymius, jei yra arti paviršius - koks jis, ar blizga, jei žemė, ar tai smėlis,
gėlės, - kokios spalvos aplinkoje, kokius garsus girdite.
Dabar Jus ramus ir tikras, kad galite nusikelti į šią vietą bet kuriuo metu. Galima
atgauti jėgas, atsikvėpti ir visa tai nereikš pabėgimo, tai - atsigavimas.
Vidinio vaiko pasitikimas
Kelis syk atlikę šią praktiką ir atradę vidinę erdvę, pabandykite pasikviesti ten
savo vidinį vaiką. Leiskite jam išnerti kažkur iš pasąmonės. Stebėkite savo pojūčius
bet pasitikėkite įvaizdžiu, koks jis bebūtų, - ar lyg iš senos nuotraukos, ar toks,
kokio niekad nematėte. Ar visai kūdikiškas, ar ankstyvoj paauglystėje, ar vaikas,
kuris bėga link Jūsų, ar kaip tik norintis pasitraukti.
Prieš tai kaip susidursite su šiuo vaiku akis į akį, stebėkite, kokius jausmus
Jumyse įššauks šis susidūrimas - ar tai džiaugsminga, ar sunkoka, nekantru ar
lengva, gėdinga, ilgesinga, patrauklu, ar nebesvarbu ir noris greičiau nustumt viską
į šalį? Ar tai vaikas, kuris Jums labai pažįstamas, ar tas, kurį norėtus kuo greičiau
pamiršti.
Visa tai gali atspindėti Jūsų santykį su aplinka vaikystės laikais. Jei tai -
"nelengva ant širdies" - apmąstykite, gal būt tai tuometinių aplinkybių suformuotas
jausmas, visai neatitinkantis Jūsų. Šis pojūtis gali būt pakeistas. Apgalvokite tai tiek
laiko, kiek prireiktų, ar sugrįžkite prie šio klausimo pakartotinai.
Pakvieskite vaiką pabūti su Jumis, bet gerbkite jo atsakymą. Jei atrodo, kad tam
dar nepasiruošta, nieko tokio. Turėkite minty, kad čia ypatinga erdvė, kurioje viskas
vyksta tik laisvanoriškai. Gal būt Jūsų vidinis vaikas anksčiau patirdavo grubesnius
skatinimus, svarbu, kad tai nevyktų čia.
Jei dialogas neužsimezga iš pirmo karto, nusiteikite, kad pratęsite kitąsyk.
Jei vaikas nenori kalbėt, gal būt užteks tik kartu pasėdėt, gal netgi paimsite jį ant
kelių, gal jam kaip tik taip noris. Vertinga būtų kuo detaliau įsivaizduoti niuansus,
matyti, kaip vaiko dydis skiriasi nuo Jūsų, kaip skiriasi jo maža rankelė, kurią
paimate į savo didelį delną, įsižiūrėkit į vaiko oda, plaukus. Kurį laiką pastebėkite,
kokias tai sukelia emocijas, tiek Jums, tiek vaikui.
Jei vaikas eina link Jūsų lengvai, atvirai, džiaugsmingai, galbūt pakaks tik ištarti,
"Aš esu tavo draugas iš ateities. Esu čia todėl, kad myliu tave. Ir norėčiau
pasimokyti iš tavęs."
Jei vaikas yra nelinksmas, nedrąsus, nelaimingas ar išsigandęs, nuraminkite jį:
"Aš atėjau iš ateities, kad padėti tau iš meilės. Aš apginsiu tave. Tik paminėk, ar
duok man suprast, ko tau reik, ko tau trūksta."
Kiekvienos sesijos metu Jūs galite tęsti bendravimą tiek ilgai, kiek tai atrodytų
tinkama ir per daug nevargintų. Užtikrinkit vaiką, kad ši ypatinga vieta bus visuomet, kai tik reiks. Jie vaikas guvus, spontaniškas, ar turi kitų bruožų, kuriuos Jus jaučiate
praradęs, galite paprašyti šios vaiko dalies prisijungti ir keliauti per gyvenimą drauge.
Kai susitikimo laikas eis link pabaigos, prisiminkite, kad viskas, ką jūs išmokote,
patyrėte, pajautėte čionais dabar tapo jūsų dalimi. Vaikas taip pat įsiliejo į Jus.
Jūs sugrįšite vėl susitikti, sužinoti, pasidalinti patirtimi ir padėti vienas kitam, su
pilnu pasitikėjimu.
Kurį laiką kvėpuokite giliai ir ramiai, ilgiau įkvėpiant, nei iškvėpiant.
Atsikvėpkite, atmerkite akis. Žvilgtelkite į savo delnus ir įsivaizduokite vaiko
delnukus viduje. Jūs esat viena ir ta pati asmenybė. Bet kiek skirtingi. Dabar Jūs
jau žinote, kad galite rūpintis ir apginti savo vidinį vaiką.
Niekad ne vėlu patirti laimingą vaikystę
Kviečiame paskaityti kitus straipsnius šią tema: Lukas Devita Papildomai skaitykite:
|
