|
Global Lithuanian Net: san-taka station: |
|
Senojo pasaulio ženklai Amerikoje
Taip pat skaitykite: Majai tebeprisimena kelis savo dievus ar tautos herojus. Pirmiausia tai Itzamna,
atplaukęs per vandenyną iš rytų. Jis buvo jų mokytojas. Po to atvyko dar 20 žmonių,
kurių vadas buvo Colcocan (arba Kulkulcan). Jie visi dėvėjo palaidus drabužius ir avėjo
sandalais. Visi buvo ilgomis barzdomis, o galvos buvo plikos. Kulkulcan mokė žmones amatų ir menų. 16 a. pradžioje ispanams atradus Vakarų pasaulį čia jau gyveno apie 15 mln. gyventojų,
kalbančių 900 kalbų. Tokia lingvistinė įvairovė stebino kalbininkus skatindama mąstyti
apie jų kilmės įvairovę. Walter Raleigh "Pasaulio istorijoje" pamini apie kai kurių indėnų
gausiai naudojamus velsiečių žodžius. Coon knygoje "Gyvosios rasės" pabrėžia, kad
George Catlin pieštuose Mandan indėnų portretuose kai kurie jų atrodo esą blondinais.
Šviesią odą turėjo imperatorius Montesuma. Pomo, hupa ir kaimyninės šiaurės
Kalifornijos gentys turėjo kaukazietiško stiliaus barzdas. Šviesiaodė rudabarzdė gentis,
vadinama Žemutinė Assurinis, rasta Brazilijoje. Jos kalba labai skiriasi nuo aplinkiniųgenčių.
Piešiniai ant uolų ir keramika liudija, kad senieji Amerikos gyventojai iki 300 m.pr.m.e.
turėjo ryšių vos ne su kiekviena didžiąja senovės civilizacija. Užrašai, tokie patys žodžiai
ir papročiai, statybos stiliai ir artefaktai. Romėnų monetų lobis rastas Venesueloje, 2 a.
romėnų keramika Meksikoje, Maine neseniai rasta romėniška moneta, o botanikai sako,
kad du augalai Pompėjos freskoje yra ananasas iš Amerikos ir amerikietiška daržovė, tam tikra skvošo rūšis.
Iš Chichen Itza Aukojimo šulinio narai ištraukė medinę ir vaškinę lėlę su romėnišku
užrašu. Palenque iškastas akmeninis sarkofagas stiliumi panašus į finikiečių.
1957 m. netoli Phenix (Alabamoje) berniukas rado monetą. Vėliau nustatyta, kad ji yra iš
Sirakūzų (Sicilijos) ir datuota 490 m.pr.m.e. 1976 m. senovinė moneta rasta Heavener
(Oklahoma) mieste. Vėliau nustatyta ją esant bronzine tetradrachma, iš pradžių buvusia
su sidabro danga, vėliau išnykusia. Ji cirkuliavo Antiochijoje 63 m.pr.m.e. ir, pasak Barry
Fell, "Nerono profilis su graikišku užrašu kitoje pusėje - ''Neronas, Cezaris Augustas".
Prie Apvaliosios uolos Teksase indėnų kauburyje, datuojamame 800 m., rasta romėnų
moneta. O 1882 m. Cass srityje fermeris iškasė bronzinę monetą vėliau identifikuotą
kaip Antiochijaus IV, Sirijaus karaliaus, valdžiusio 175-164 m.pr.m.e.
1898 m. Kensingtone (Minnesota) rastas akmuo su rašmenimis, pasakojančiais apie 14
a. skandinavų kelionę į Š.Ameriką, o 1980 m. P.M.Leonard ir J.L.Glenn iš Hogle
zoologijos sodo aplankė uolą Kolorade su "ypatingais" rašmenimis, kurie pasirodė esą
keltų Ogamo raštas. Vienas tekstų verčiamas: "Keliaženklis: į vakarus yra pakrantės
miestas su stačiais akmenimis kaip riboženkliais".
Paskutiniame 19 a. dešimtmetyje Nashville (Tennessee) kapinėse rastas kumščio
dydžio akmuo su įrašu 100 m. stiliaus libaniečių kalba. Užrašas verčiamas "Kolonistai
laiduoja išpirką". 1889 m. rytų Tennessee kapavietėje rastas akmuo su hebrajiškais
rašmenimis (vadinamasis "The Bat Creek Stone"), datuojamais apie 1-2 a. Kai kurios
raidės perskaitytos kaip "Judėja".
1966 m. Manfred Metcalf
Džordžijoje ieškojo akmens plokščių barbekiu rūsiui, Jo akį patraukė keli keisti plokšti
akmenys. Jis pakėlė vieną 9 colių ilgio plokščią smiltainio gabalą, jį nuvalė ir pamatė
keistus ženklus. Akmenį Metcalf perdavė Joseph B.Maham, Kolumbijos menų ir amatų
muziejaus Mokymo ir tyrinėjimų skyriaus direktoriui, kuris jo kopiją nusiuntė Cyrus
Gordon. Tai jis aptarinėja "Manuscripts" (1969, vol 21, No 3):
"Rašmenys turi panašumų su Egėjo skiemeniniu raštu, kurio dvi žinomiausios formos yra
miniečių linijinis A ir Mikėnų linijinis B. Dviašmenis kirvis apatiniame kairiajame kampe
yra neabejotinas miniečių civilizacijos reliktas. Atskiros vertikalios linijos primena
vertikalias linijas Egėjų skiemeniniame rašte žymint skaitmenį 1, o maži apskritimiukai
reiškia 100".
Gordon daro net ir tolimesnes prielaidas:
"Egėjų rašto panašumas į majų, actekų ir Metcalf akmens rašmenis kelia viltį, kad
iššifruoti Viduržemio jūros rajono raštai duos raktus Naujojo pasaulio užmirštai rašto
sistemai".
New Mexico valstijoje išdžiūvusiame užutekyje prie Los Lunas rastas
didelis plokščias akmuo su senąja hebrajų kalba
išraižyta 10 Dievo įsakymų dalimi (skaitykite apie tai daugiau).
Cyrus Gordon iš Brandeis universiteto tikina juos esant autentiškais. Jis dalyvavo ir
vienoje Yuchi indėnų šventėje klausydamas jų dainų. Jis buvo priblokštas: "Jie dainavo
hebrajiškus Dievo vardus!" Joseph Mahan iš Atlantos perteikia tokią Yuchi legendą:
Yuchi atvyko į Floridą ir Džordžiją iš Bahamų salų rajono, nes jų gyvenama sala paniro
po vandeniu. Vėliau jie persikėlė ir įsikūrė Oklahoma vietovėje. Ir iš tikro, jų kalba ir
papročiai skiriasi nuo aplinkinių indėnų. Kiekvienais metais 15 šv. rudens mėnesio dieną
jie rengia piligrimystę ir 8 d. gyvena pašiūrėse be stogų. Vietoje jų dangus uždengiamas
šakomis ir lapais. Tas dienas jie šoka apie laužą ir dainuoja giesmes dievui. Įdomiausia,
kad senovės izraelitai turėjo tokį pat paprotį - 15-ą 7-ojo mėnesio dieną jie šventė
"pašiūrių" šventę, kai gyveno laikinose lapinėse uždengtose šakomis ir lapais. Paprotys
siekia Mozės ir Išėjimo iš Egipto laikus.
1860 m. birželį David Wyrick prie Newark (Ohajo) rado pamatinį akmenį su 4 hebrajiškais užrašais:
"Visų švenčiausiasis", "Žemės valdovas", "Dievo įsakymas" ir "Dievo žodis". Tų pačių
metų lapkritį D.Wyrick 10 mylių piečiau kapavietėje rado akmenį su 10 Dievo įsakymų.
Apsirengusi ir barzdota figūra jame identifikuojama kaip Mozė. 1936 m. Charles Elvers iškasė akmeninį papuošalą ar talismaną Niu Meksiko valstijos
Gallo kanjone. Jo forma yra kaip ieties antgalio, maždaug 3 colių ilgio su skyle viršuje.
Vienoje pusėje yra žmogaus su karūna figūra. Dešinėje rankoje laiko kažką panašų į
kablį ar gyvatę. Žvelgia pro dešinį petį. Kitoje pusėje yra įrašas su dramblio galva,
trikampiu kryžiumi, apskritimu bei dviem šešiakampėmis žvaigždėmis. Tokie ženklai
dažni šumerų linijiniuose raštuose. Luvre, Paryžiuje, saugoma stela, skirta Artimųjų rytų
užkariautojui Naram-Sin. Joje jis vaizduojamas sėdintis ant kalno šlaito, dešinėje rankoje
laikantis skeptrą ir žvelgiantis į dešinę.
1914 m. M.A.Gonzales, kasinėdamas Acajutla (Meksika) griuvėsius rado dvi egiptietiško
stiliaus statulėles, kurios laikomos Ozyriu ir Izide. Stebinantis egiptiečių ir prie Luizanos
gyvenusių indėnų kalbų panašumas. Epigrafų draugijos prezidentas B.Fell teigė, kad
Atakapas genties, ir kiek mažiau Tunica ir Chitimacha, artimos naudotoms Nilo slėnyje.
1933 m. Calixtlahuaca (Meksika) kapavietėje Jose Garcia Payon rado mažą išdrožtą
galvą su "svetimais" šiam kraštui bruožais. Antropologas Robert Heine-Geldern ją laiko
priklausant 200 m. romėnų meno mokyklai. 1886 m. Galveston užutekyje (Teksasas) rastos įprastos romėnų konstrukcijos laivo
liekanos.
1909 m. balandžio 5 d. "The Phoenix Gazette" numeryje rašoma apie Didžiajame
konjone Smitsonian instituto atkastą egiptietišką kapą.
Džordžijoje prie Benning forto rastas akmuo su neįprastais ženklais. Stanislav Segert,
semitų kalbų profesorius iš Prahos universiteto, nustatė juos esant Kretos miniečių
civilizacijos, t.y. 2 tūkst. pr.m.e. Pierre Honore knygoje "Baltojo dievo paieškos" nurodo
panašumus tarp miniečių ir majų hieroglifų. Kiti mokslininkai mini panašumus tarp actekų
rašto ir kretiečių ženklų ant Phaistos disko.
1872 m. Francisco Pinto Brazilijos džiunglėse atrado 20 urvų ir apie 250 keistų užrašų
ant uolų, kuriuos spėjo esant finikietiškais. Vokiečių filologas 1911 m. patikino juos esant
tikrais. Po 1880-ųjų prancūzų mokslininkas Ernest Ronan džiunglėse rado dar daugiau
išraižytų akmenų.
20 a. pradžioje brazilas Bernando da Silva Ramos, dirbdamas Amazonės džiunglėse,
pastebėjo, kad daugelyje piešinių ant uolų lydi užrašai. Susidomėjęs jis likusią gyvenimo
dalį praleido nurašinėdamas tuos įrašus. Jis nustatė, kad didesnė jų dalis, iš dalies,
primena Senojo pasaulio rašmenis. Sukatologizuota beveik 2000 tų užrašų. Užrašas
netoli Rio de Žaneiro 3000 pėdų aukštyje ant vertikalios uolų sienos sako: 1872 m. Joaquim Alves de Costa vergas Brazilijos Paraiba (Parahyba) rajono džiunglėse rado
sudužusią akmens plokštę. Costa sūnus nukopijavo ant jos buvusius rašmenis ir pasiuntė
Brazilijos tarybai, kur patraukė nacionalinio muziejaus direktoriaus Ladislau Netto akį. Jis
padarė grubų vertimą iš finikiečių kalbos. Bet tik keli mokslininkai tai priėmė rimtai. 1966
m. Masačusetso un-to romėnų kalbų prof. Jules Piccus nusipirko senų iškarpų rinkinį su
1874 m. rašytu Netto laišku, kuriame buvo akmens užrašų vertimas ir ženklai iš Costa
sūnaus kopijos. Jis tai parodė Cyrus Gordon, kuris nustatė, kad ženklai turi ypatybių,
nežinotų iki 19 a. Rašmenys turėjo būti autentiški!
C.Gordon juos išvertė:
Mes, Kanaano sūnūs iš Sidono, karalių miesto. Prekybos reikalai nubloškė mus į šią
tolimą pakrantę, kalnų kraštą. Mes skyrėme [ aukojome ] jaunuolį supykusiems dievams
ir deivėms 9-ais Hiramo, galingojo karaliaus, metais. Mes išplaukėme iš Asiongaberio į
Raudonąją jūrą su 10 laivų. Kartu plaukėme su metus apie žemes, priklausančias Ham
(Afrikai), bet buvome išblaškyti Baalo rankos [ audros ]. Mus atnešė į čia, 12 vyrų ir 3
moteris, į ... pakrantę, kurią valdau aš, Admirolas. Tegu palankūs dievai ir deivės globoja
mus. Įrašas gali būti skiriama Hiramo III, valdžiusio 553-533 m.pr.m.e., laikotarpiui. Saliamono
laikais izraelitai draugavo su finikiečiais, kurie garsėjo savo Tyro uostu. Sąsajas
randame ir Senajame testamente (1 Kar 9:26-28, taip pat ir 2 Krn 8:17-18, 2 Krn 9:10, 1
Kar 9:28, 1 Kar 10:11):
"Karalius Saliamonas pasistatė laivų Asiongaberyje, prie Elato, Raudonosios jūros
pakrantėje, Edomo šalyje. Hiramas atsiuntė tiems laivams savo tarnų, patyrusių
jūrininkų, kurie plaukė kartu su Saliamono tarnais. Tie, nuplaukę į Ofyrą, iš ten parvežė
keturis šimtus dvidešimt talentų aukso karaliui Saliamonui".
Pastaba: Asiongaberis buvo uostas prie Raudonosios jūros, netoli šių dienų Aqaba arba Eliat.
Taip pat skaitykite:
|
|
