Panspermija / Panspermia - cosmos seeds. UFO Page. Lithuanian

Virš daugelio Egipto šventyklų įėjimų vaizduojamas sparnuotas kiaušinis.

Alchemikai “scintillae” sąvoka žymėjo “šviesos sėklų” sąvoką. “Scin” reiškia “skleisti”. Jos susidėjo iš 4 elementų ir jas skleidė Dievo dvasia kaip Pasaulio siela.

Meteorituose, kurie, spėjama, kilę iš Marso, randama bakterijų pėdsakų (žr. >>>>>).
1996 m. trumpam pagarsėjo meteoritas ALH 84001, pamanius, kad jame yra mažyčių mikroorganizmų.

Idėja:
Tarpžvaigždinės kelionės truktų nepaprastai ilgai. Laive pasikeistų kelios žmonių kartos.
O siekiant sumažinti kuro sąnaudas, “krovinys” turėtų būti kuo mažesnis.
Į tarpžvaigždinę kelionę galima būtų siųsti tik moteris ... su spermos banku.

40 mln. amžiaus gintaro gabale buvo rasta Bacillus sphaericus sporų, kurios skystyje su maistinėmis medžiagomis atgijo. Taigi, bakterijų sporos gali išlikti gyvybingos labai ilgą laiką.

DNR atradėjas Fransis Krikas manė, kad mes esame kitų, kadaise atvykusių (ar gyvenusių) „sodininkų“ sėjos vaisius (paskaitykite Kaip mus darė).

2008 m. Sudane nukritusiame meteorite rasta 19-a skirtingų amino rūgščių, dėl kurių neabejojama, kad jos atskrido iš kosmoso. Jose buvo vienodai prieš ir pagal laikrodžio rodyklę orentuotų molekulių, kai Žemėje visų gyvųjų organizmų aminorūgščių molekulės orientuotos tik prieš laikrodžio rodyklę. Be to, rasta mineralų, galėjusių susidaryti tik labai aukštoje temperatūroje, pvz., susidūrus meteoritams. Ypač svarbu, kad rūgštys išsilaikė ir to įvykio metu, ir kertant Žemės atmosferą.

Kasmet į Žemę nukrenta 33 tūkstančiai tonų kosmoso dulkių – daugiausia iš Zodiako debesiu vadinamo dulkių žiedo, susidariusio iš kometų, asteroidų ir kitų kūnų nuolaužų. Ši dulkių sankaupa kartais atspindi Saulės šviesą ir yra matoma prieš pat aušrą ar Saulei nusileidus (Zodiako pašvaistė^*)), jei giedra, o dangus visiškai juodas. Šiek tiek dulkių pasiekia ir ne iš Saulės sistemos. Jos ypač svarbios, nes atneša žinių apie tarpžvaigždinę erdvę. Tas dulkes NASA renka stratosferoje.

Fred Hoyle [Fred Hoyle, Chandra Wickramasinghe. Our place in the cosmos] pateikia panspermia teoriją, kai svetimos kilmės mikroorganizmai [tarkim, sielos] keliauja tarpžvaigždine erdve ieškodamos joms tinkamos planetos. Jie sakosi radę gyvybės pėdsakų kosmoso dulkėse. Nuolatinis „sėklų“ iš kosmoso lietus priklauso nuo Saulės aktyvumo ir galėjo veikti evoliucijos tėkmę Žemėje.

Prielaida, kad gyvybė kilo kažkokia į virusą panašia forma ir išsivystė natūralios atrankos būdu į dabartinių formų įvairovę yra Žemės, kaip Visatos centro, nuostata. F. Hoyle (tyrinėjusio žvaigždžių struktūrą ir cheminę sudėtį, protingos Visatos idėja) knygoje panaudojami virusiniai ir epidemijų paplitimo pagrindimai, įtikinėjant gyvybę esant kosminės kilmės. Įvairios jos formos iš kosmoso nuolat pasiekia mūsų biosferą. Nagrinėjami tokių infekcijų kaip tymų ir geltligės, „juodosios mirties“ sąryšiai su kometų likučiais.

Fred Hoyle

Panspermia teorija yra apie tai, kad gyvybė yra paplitus visur ir žmonės savo kilme ir evoliucija turi dėkoti „mikrobų lietui iš kosmoso“. „Science” 2002 m. spalio 27 d. straipsnis pateikia samprotavimus, kad kosmoso „akmenys“ gali pernešti gyvybę tarp planetų. „Nature“ 2002 m. spalio 19 d. rašoma apie 250 mln. metų „snaudžiančias“ bakterijas (tarsi sporas) Naujosios Meksikos druskų kristaluose (halofilai, fotosintezuojančios Synechococcus cyanobacteria).

Pirmasis panspermijos teoriją 5 a. pr.m.e. iškėlė Anaksagoras, teigęs, kad augalų sporos atklydo iš oro, o lietus jas nuplovė į žemę. O gyvūnai atsirado spontaniškai iš šildo ir drėgno dumblo.

1857 m. prancūzas Lui Pasteras įrodė, kad gyvybė atsiranda tik iš kitos gyvybės Jis iškėlė idėją, kad gyvybės atsiradimas nebūtinai turėjo būti Žemėje. Tad 1874 m. Hermanas von Helmholtzas suformavo: „... kadangi visi mūsų bandymai sukurti gyvąjį organizmą iš negyvosios medžiagos žlugo, mes, mokslininkai, manau turėtume apsvarstyti klausimą, ar gyvybė apskritai kada nors iš ko nors išsivystė. O gal ji tokia pat sena kaip medžiaga? Gal sėklos buvo perneštos iš vienos planetos į kitą or sudygo visur, kur pakliuvo į derlingą žemę?“

Britų fizikas Th. Kelvinas (ir kt.) palaikė Pastero idėją. 1864 m. Edinburgo Karališkoje bendrijoje jis sakė, kad nors hipotezė, kad gyvybė Žemėje kilo iš kito pasaulio trupinių, gali atrodyti keista ir nereali, ji nėra nemokslinė. Jis tai pakartojo ir 1871 m. 41-oje Britų mokslų asociacijos konferencijoje panaudodamas „spalvingesnį“ terminą „sėklas nešantys meteoritai“.

1903 m. vokiečių žurnale „Umshau“ Svante Arrhenius atmetė meteorus, kaip gyvybės transportą. Pasak jį, sporos pačios skrieja erdve kolonizuodamos tinkamas planetas. Arrhenius šią teoriją pavadino panspermia. Tačiau sporos neatlaiko tiesioginių ultravioletinių spindulių poveikio (tad meteorų variantas priimtinesnis).

1953 m. Stanley Milleris ir Haroldas Urey įrodė, kad aminorūgščių galima pagaminti iš įprastų medžiagų, tokių kaip metanas ir amoniakas.

8-me dešimtm. panspermijos teoriją atgaivino astronomas Fredas Hoyle‘as su inde asistente Chandra Wickramasinghe, kurie stebėjo tarpžvaigždinius dulkių debesis, surasdami juose gana sudėtingų organinių molekulių. Jie padarė išvadą, kad kosminėje erdvėje esama daugybės bakterijų, kurias gali pernešti kometos (ir netgi taip sukeldamos epidemijas).

Panspermijos teorija priimtina, nes
1) gyvybė Žemėje atsirado labai anksti, t,y, beveik iškart, kai tik tapo tinkama jai. Dažni susidūrimai su kitais dangaus kūnais liovėsi prieš 3,9 mlrd. m, o seniausiems žinomiems gyvybės pėdsakams yra 3,5 mlrd. m.
2) buvo atrasti ekstremofilai, organizmai, prisitaikę prie ekstremalių sąlygų, tame tarpe ištveriantys milžinišką spinduliuotę.

Rusų palydovas FOTON BIOPAN prietaisu tyrė atviro kosmoso poveikį gyvybei 1994, 1997 ir 1999 metais. Taip pat iš ankstesnių NASA ilgalaikio eksponavimo tyrimų aišku, kad du trečdaliai bakterijų 6 m. veikiamos atviro kosmoso išlieka gyvos. “Foton” palydovuose įprastos Bacillus subtilis bakterijų buvo įmaišyta įvairiose medžiagose: molyje, raudonajame smiltainyje, Millillillie meteorito nuolaužose, smėlyje, dirvožemyje ir kt. Vienos jų buvo įmaišytos dulkių sluoksniuose, kitos dirbtiniuose 1 cm meteorituose, o dar kitos paliktos be priedangos. Atvirame kosmose išlieka tik viena bakterija iš milijono, tuo tarpu apsaugotų išlieka net 97%.

Panspermijos idėjos vystymasis

Panspermijos idėja kilo jau gana senai, ją išsakė dar Aristotelis, o vėliau G. Leibnicas, tačiau tik 20 a. pradžioje imti kurti jos moksliniai modeliai. Tarkim, ją rasime ir prancūzo E.-J.-F. de Sales-Guyon de Montlivault „Apie Mėnulio susidūrimą su Žeme ir palydovų bendrai su jų planeta, pagal buvusį jūrų karininką“(Conjectures sur la reunion de la lune a la terre, et des satellites en general a leur planete principale, par un ancien officier de marine, 1821), spėjusio, kad „sėklos“ iš Mėnulio pažadino gyvybę Žemėje.

Vokiečių gydytojas H.E. Richteris¹⁾ pabandė papildyti Darvino teoriją suderinant su panspermijos idėja. Flamariono knyga apie gyvenamų pasaulių gausą (1864), jam pasiūlyta švedo J.J. Bercelio²⁾, jam Meteoro įžambus kritimas įkvėpė mintį, kad iš kitų gyvenamų pasaulių į Žemę galėjo atkeliauti gyvybės „sėklos“. Jis pabrėžė faktą, kad meteorituose randama anglies – ir tai laikė organinės gyvybės liekanomis. Jis rašė:
„Beribė erdvė yra užpildyta (o korektiškiau, apima) susidarančiais, bręstančiais ir mirštančiais dangaus kūnais. Subrendusiais laikome tuos, kurie gali palaikyti organinę gyvybę. Organinę gyvybę Visatoje laikome amžina. Ten visad buvo gyvybė; ji visad plito gyvų organizmų pavidalu: nuo ląstelių iki iš ląstelių sudarytų individų“. Richterio idėjas 1872 m. populiarioje paskaitoje vėl prikėlė F. Konas. Tačiau plačiausiai žinoma tai išdėsčiusi lordo Kelvino Edinburgo Britų asociacijos prezidentinė kalba 1871-ais.

Tačiau „anglingi chondritai“ yra rečiausia meteoritų forma ir tik 20 a. 7-me dešimtm. analitinės galimybės leido nustatyti sudėtingesnius komponentus. Tad jie buvo gerokai aplenkę savo laikmetį. M. Kelvinas su kolegomis iš Smitsono instituto gavo 1950 m. Kentukio valst. nukritusio Murėjo meteorito fragmentą ir 1960 m. sausį pradžioje Pirmajame Kosmoso mokslų simpoziume Prancūzijoje] pranešė, kad apie „sudėtingų organinių medžiagų buvimą meteorituose, kurių kai kurios atrodo unikaliai dera su gyvybės procesais“. Tarp jų buvo medžiaga nepaprastai panaši į citoziną, vieną ir 4-ių DNR sudedamųjų. Tačiau pažymėtina, kad nebuvo jokių amino rūgščių pėdsakų. Kelvinas padarė išvadą, kad įmanomos prebiotinės formos nežemiškuose dangaus kūnuose.

1908 m. švedų chemikas S. Arenijus⁴⁾ sukūrė radiacinės panspermijos teoriją: Saulės (o taip pat ir žvaigždžių vėjo) nešamos bakterijų sporos galiausiai pasiekė Žemę. Anot jo, jos galėjo persikelti iš Veneros planetų suartėjimo metu. Juk neseniai rusų fizikas P.N. Lebedevas⁵⁾ buvo eksperimentiškai patvirtinęs šviesos slėgį ir jo veikimą pademonstravęs su pataisų (Lycopodium) sporomis. Radiacinės panspermijos šalininkais buvo Ferd. Konas³⁾, H. Helmgolcas, J. Libichas⁾, Dž. Tomsonas [lordas Kelvinas] ir kt. Ją kritikavo K. Saganas⁷⁾, J. Šklovskis ir kt., teigdami, kad ilgai keliaudomos kosmine erdve, sporos gautų dideles kosminės radiacijos dozes, pražūtingas sporoms. Įdomu, kad pats vakuumas su artima absoliučiam nuliui temperatūra nelaikytas didele kliūtimi, nes sporos yra sustabdytos gyvybinės veiklos būsenoje (anabiozėje) ir atgyja tik pasiekę Žemę. Bet M.D. Nusinovas⁸⁾ su mikrobiologu S.V. Lysenka parodė, kad ir vakuumas yra rimta kliūtimi: jame ląstelės sprogsta, nes dalis vidinio jų vandens ima garuoti pernelyg sparčiai. Ląstelės apvalkalas daugiausiai sudarytas iš medžiagų, neišleidžiančių vandens garų, kurie sukelia slėgį, suplėšantį apvalkalą. Tai nutinka pradinėje kelionės stadijoje, kai ląstelę įkaitina Saulės (žvaigždės) spinduliai.

^*) Zodiako šviesa – silpnas dangaus švytėjimas (platus kūgio formos šviesos puoštas nukreiptas į Žemę) ties horizontu vakaruose, užgesus vakaro prieblandai, ir rytuose prieš aušrą. Švytėjimas eina per Zodiako žvaigždynus ir platėja Saulės link. Saulei priešingoje ekliptikos dalyje matoma atošvaistė – difuziškai švytinti 10°x30° dydžio dėmė. Zodiako šviesa kyla dėl Saulės šviesos išsklaidymo lęšių formos dulkių sankaupose ekliptikos plokštumoje. Šį paaiškinimą 1683 m. pasiūlė Kasini, pirmasis pateikęs mokslinį reiškinio aprašymą.

Nors gyvybės kosmose paieškos vyksta jau seniai, madingas terminas „astrobiologija“ pirmąkart panaudotas Alma-Atos astronomo Gavrilo Tichovo 1953 m. išleistos knygos pavadinime. G. Tichovas ilgus metus ieškojo augalijos požymių nuo Marso paviršiaus atspindėtoje Saulės šviesoje ir astrobiologija faktiškai laikė astrobotanika.

Phoenix Mars Lander iškastame grunte (tranšėja neformaliai vadinama Dodo-Goldilocks) matosi balta medžiaga – tai ledas iš vandens. Dešinėje nuotraukoje (po 3 d.) matosi, kad ledo dalis išgaravo.

NASA nežemiškos gyvybės paieškas vykdo nuo 1959 m. Lengva Nobelio premijos laureate Joshua Ledenberg‘o ranka, ta mokslo kryptis pavadinta egzobiologija. Tačiau 1995 m. NASA direktoriaus pavaduotojas Wesley Huntress nusprendė, kad tinkamesnis yra „astrobiologija“, tai paaiškinęs „Populiariojoje mechanikoje“: „Egzobiologija nebuvo labai aiškus ir neapėmė Žemės organizmų tyrinėjimų, be kurių neišspręsi gyvybės kosmose problemų... Ir supratimo neturėjau, kad tas žodis jau seniausiai sugalvotas Tarybų Sąjungoje“

W. Huntress iki 1990 dirbo NASA JPL kosminės chemijos srityje specializuodamasis jonų chemija ir planetų atmosferomis. Jo komanda buvo pripažinta už tarpžvaigždinių debesų, kometų ir planetų atmosferų cheminės evoliucijos tyrimus. Tada vadovavo NASA Saulės sistemos tyrimų skyriui, o 1993 m. tapo NASA direktoriaus pavaduotoju. Dabar yra Vašingtono Kernegio ins-to geofizikos laboratorijos garbės direktorius.

Planetologus labai domino 1984 m. gruodį Antarktidoje rastas 2 kg meteoritas ALH 84001 (žr. daugiau Marso emisaras). Įrodžius, kad jis kilęs iš Marso, kai kurie mokslininkai įtarė, kad jame yra Marso mikroorganizmų veiklos pėdsakų. „Su to susidomėjimo nežemiška gyvybe banga ir pradėjome astrobiologijos programą“. Ji buvo vykdoma NASA Ames Research Center Kalifornijoje. 1998 m. ten įsteigtas NASA astrobiologijos ins-tas. Jo veiklos sritis apima tiek Žemės gyvybės atsiradimo klausimus, tiek potencialiai gyvenamų pasaulių paieškas bei bendrų biologinės evoliucijos problemų tyrimus. Jo direktoriaus Karlo Pilčerio nuomone, 21 a. mokslinis pažinimas yra integruotas, apimantis daugelį disciplinų.

Mintis, kad esant tinkamoms sąlygoms, gyvybė atsiranda visur, yra labai patraukli i paplitusi tarp astrobiologų. Jie tikisi, kad iki 2012 m. kosminis „Keplerio“ teleskopas surinks pakankamai

PAR rasta požeminės bakterijos „Desulforudis audaxviator“, milijonus metų gyvenančios 3 km gylyje urano rūdų rajone. Radiacija vandenį paverčia vandeniliu ir vandenilio peroksidu, reaguojančiu su sieros piritais, išlaisvinančiu sierą, o siera ir vandenilis tampa energijos šaltiniu bakterijoms.

informacijos, leisiančios spręsti apie potencialiai tinkamų gyvybei planetų pasiskirstymą mūsų aplinkoje. Tačiau „noriu perspėti dėl perdėto pasitikėjimo sensacingais pranešimais... Aš laikau, kad jis [vanduo] nebūtinas ir gyvybė gali atsirasti ir kituose skystuose tirpikliuose. Beje, panašią išvadą padarė ir pranešimo ‚Organinės gyvybės planetų sistemose apribojimai‘, parengto prieš 3 m., autoriai“, sako K. Pilčeris.

K. Pilčerio nuomone, gyvybės paieškos strategija remiasi faktu, kad gyvos būtybės keičia aplinką. Pvz., Žemės deguonies kiltis yra biologinė. „Jei tirdami kokį dangaus kūną pastebėsime neįprastą medžiagų pasiskirstymą jo paviršiuje ir atmosferoje, kurių negalima paaiškinti fizikinėmis cheminėmis ar geologinėmis priežastimis, bus galima įtarti, kad tai įtakota gyvybės. Yra ir kitų metodų, tačiau šis, pagal tikimybę, pagrindinis. Laikykime, kad mūsų Galaktikoje yra 100 mlrd. žvaigždžių. Labai nerizikuojant galima spėti, kad ketvirtadalis jų turi vieną ar kelis kietus palydovus. Man sunku patikėti, kad tarp šių kūnų neatsiras daugybės panašių į mūsų Žemę. Tegu jų ne milijardai, o tik milijonai – vis tik tai lygu milijonams galimybių biomolekulių atsiradimui ir evoliucijai. Todėl suprantama, kad gyvybės reikia ieškoti ne tik Saulės sistemos, bet ir tolimajame kosmose“.