Džonas Vileris (John Archibald Wheeler, 1911- 2008) – amerikiečių fizikas- teoretikas, JAV fizikų draugijos prezidentas (nuo 1966 m.). Jis sumintijo du terminus, išpopuliarėjusius mokslinėje fantastikoje – „juodoji skylė“ (black hole) ir „sliekangė“ (arba „kirmgrauža“, wormhole), o taip pat „kvantinės putos“ (quantum foam).

Darbavosi branduolinės fizikos, termobranduolinės sintezės, specialiosios ir bendrosios reliatyvumo teorijų, vieningo lauko bei gravitacijos teorijų, astrofizikos srityse. 1934 m. kartu su G. Breitu sukūrė elektrono-pozitrono atsiradimo susidūrus dviems fotonams teoriją. 1937 m. nepriklausomai nuo V. Heizenbergo įvedė sklaidos S-matricą, skirtą sąveikų aprašymui. Kartu su N. Boru sukūrė atomo branduolio skilimo teoriją, įrodė, kad šiltų neutronų veikiamas skyla retai sutinkamas urano-235 izotopas, o vėliau su kitais matematiškai pagrindė grandininės urano reakcijos galimybę, išvystė branduolinio reaktoriaus veikimo principus (1939). Iškėlė idėją apie Fermi sąveikos universalumą (1948-49), o su D. Hilu^* išvystė kolektyvinį branduolio modelį (1953), nuspėjo mezoatomų egzistavimą (1947). Buvo vienas iš geometrodinamikos kūrėjų.

Laikydamas, kad pozitronai yra elektronai, laike keliaujantys į praeitį, 1940 m. iškėlė „vieno elektrono visatos“ postulatą – kad iš tikro tėra tik vienas elektronas, šokinėjantis laike pirmyn ir atgal. Jo studentas R. Feinmanas laikė, kad sunku tuo patikėti, tačiau pati laiku atgal keliaujančio elektrono idėja jį sudomino ir jis ją įtraukė į savo diagramas.

Karo metu (1942) prisijungė prie Manhatano projekto, kur kūrė branduolinio reaktoriaus schemas; su R.F. Christy parengė straipsnį, svarbų plutonio išgrynino klausimui (išslaptintas tik 1955 m.). Po karo, 1949 m. prisijungė prie vandenilinės bombos kūrimo.

1955 m. grįžo prie akademinės veiklos (Prinstone – iki 1976 m.) ir pradžioje tyrinėjo geoną, elektromagnetinė ar gravitacinę bangą. Jis nustatė, kad mažiausias geonas yra Saulės dydžio, tačiau milijonus kartų masyvesnis.

1990 m. išsakė prielaidą, kad informacija yra fundamentaliąja fizikos koncepcija, pagal kurią („ji iš bito“) visos fizikinės esybės savo esme yra informacinės-teorinės prigimties ir todėl Visata reikalauja mūsų dalyvavimo (realybę sukuria stebėtojai):
„... visa esatis – kiekviena dalelė, jėgos laukas, net pats erdvėlaikio kontinuumas, savo funkciją, prasmę ir, galiausiai, egzistavimą – net jei kai kuriais atvejais ir netiesiogiai – gauna iš atsakymų, mūsų išgaunamų fizikinių prietaisų pagalba, į klausimus, numatančius atsakymus „taip“ ir ne“, t.y. iš dvejetainių alternatyvų, iš bitų. It from bit simbolizuoja idėją, kad bet kuris fizikinio pasaulio daiktas ar įvykis turi – daugeliu atvejų labai giliai – nematerialų šaltinį ir paaiškinimą: tai, ką vadiname tikrove, galų gale kyla iš „taip-ne“ klausimų iškėlimo ir atsakymų į juos registravimo aparatūros pagalba...“